1576 metais Trakuose, šalia karaimų šventovės kenesos, buvo pastatyta pirmoji karaimų bendruomenės mokykla, skirta religijos mokslams. Nepaisant to, joje buvo mokoma ir gimtosios karaimų kalbos, priklausančios tiurkų kalbų šeimai. Karaimų kalba susiformavo IX-X a. Chazarų kaganate gyvenusių tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų arba polovcų) kalbų pagrindu. Priėmusios karaimų tikėjimą, vienijamos bendros religijos ir kalbos, šios gentys sudarė karaimų tautą.
Po gaisro 1879 metais mokykla buvo atkurta. Ją lankė 27 berniukai ir mokė 2 mokytojai. Vienas jų – tikybos. Tam, kad mokykla gyvuotų, iždas skyrė 400 rb., o tokią pačią sumą skyrė ir karaimų bendruomenė. Taip jai pavyko veikti net keturis šimtmečius, bet dėl XX a. istorijos kataklizmų mokykla buvo patyrusi įvairių skaudžių smūgių ir galiausiai 1940 metais buvo uždaryta su visam.
Nuo tos dienos, iki pat šių laikų, palaipsniui silpo karaimų kalbos vartojimas ir vis labiau mažėjo ja kalbančių žmonių skaičius. Tragišką padėtį sovietmečiu buvo mėginta taisyti mokinant vaikus nelegaliai. Tam ypač daug pastangų įdėjo vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas Mykolas Firkovičius (1924-2000), kurio dėka nuo 1988 metais, prasidėjus Sąjūdžiui, o ypač po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susidarius palankesnėms sąlygoms tautinei kultūrai gaivintai, karaimų kalbos pamokos tapo atviros ir legalios. Tuomet jis parašė ir pirmąjį karaimų kalbos vadovėlį.
Tuo metu karaimų kalba buvo sulaukusi daug dėmesio iš įvairių mokslininkų tiurkologų dėl savo fonetikos, gramatikos ir leksikos. Tačiau nei sulauktas dėmesys, nei legalios pamokos situacijos drastiškai nepakeitė – Lietuva liko vienintelė vieta pasaulyje, kurioje karaimų kalba dar tebevartojama, tačiau šiandien karaimiškai kalba daugiausiai vyresniosios kartos žmonės. 2018 metų duomenimis, karaimų kalba tebekalba 30 žmonių. Ji yra įrašyta į UNESCO pasauliu mastu sudarytą nykstančių kalbų atlasą.
2008 m. spalio 9 d. Trakuose karaimų dvasininkas – hazzanas pašventino vėl atstatytą pastatą, kuriame įsikūrė karaimų mokykla ir religinis centras. Ji tapo įdomiu architektūriniu sprendimu: baltas it gulbė namas su trijų lygių stogais, nežymiai žemėjančiais nuo gatvės pusės Totoriškių ežero link. Kiekviena namo dalis turi atskirą įėjimą. Pastatas aptvertas reta lentų tvora. Šis gražus statinys – lyg vizitinė kortelė visiems kitiems karaimų namams su trimis langais gatvės pusėje. Įėjus į vidų dėmesį ypač patraukia XVIII amžiaus salės interjeras: sienos iš natūralios medienos rąstų, lubos su balkiais, sukabinti senoviniai kaimuose įprasti žibintai, imituojantys žibalines lempas – viskas dvelkia senove.
Svarbu tai, kad karaimų įdėtos pastangos išsaugoti savo kalbą vis tiek atsipirko, nes jos naudojimas ne tik buityje, bet ir liturgijoje neabejotinai nulėmė tai, kad ši kalba išsaugojo savo turtingumą, savitumą ir apskritai išlikus dar ir dabar. Taip pat, Trakuose kasmet vyksta tarptautinė karaimų kalbos stovykla, į kurią suvažiuoja karaimai ar jų palikuonys iš įvairių pasaulio šalių. Tokiu būdu siekiama išsaugoti karaimų kultūrą, kalbą ir skatinti karaimų kultūros vertės išlikimą, sąmoningą domėjimąsi karaimų kalba, taip pratęsiant jos gyvavimą moderniomis sąlygomis.
