Apaugęs šimtamečiais medžiais ant Totoriškio ežero kranto stūkso tarpukaryje pastatytas mokytojų seminarijos pastatų kompleksas. Jį sudaro seminarijos ir pagalbiniai pastatai. Dviejų aukštų, geltonų plytų seminarija yra išlaikiusi autentiškus istorizmo stiliaus bruožus ir puošybos elementus, būdingus XIX a. II p. gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams.
1924-1957 metais čia veikė mokytojų seminarija, iš pradžių lenkiška, o vėliau lietuviška.
Lenkiškoje seminarijoje (1924 – 1937) Vilniaus krašte vietos lietuvių kalbai neatsirado – ji net nebuvo įtraukta į dėstomų dalykų sąrašą šalia lenkų, baltarusių ir vokiečių kalbų. Seminarijoje buvo plačiai organizuojama užklasinė veikla, veikė daug būrelių, visi moksleiviai privalėjo mokėti groti nors vienu instrumentu. Moksleiviai nešiojo uniformas, buvo aprūpinami pažymėjimais nemokamai naudotis visuomeniniu transportu, gerai besimokantys gaudavo stipendijas. Seminarija turėjo savo bendrabutį Karaimų g. 10.
1924 m. tuometinė Lenkijos valdžia įsteigė Valstybinę moterų – mokytojų seminariją, kurioje mokėsi tik merginos.
1927 m. pavadinta Valstybine Trakų mokytojų seminarija, joje galėjo mokytis ir jaunuoliai, po metų – įkurta bandomoji pradinė mokykla.
1937 m. Lenkijos švietimo ministerija uždarė seminariją ir jos vietoje įkūrė keturių klasių gimnaziją bei vyrų mokytojų licėjų. Pastarosios mokymo įstaigos tegyvavo porą metų iki II Pasaulinio karo pradžios.
1939 m. spalio mėn. į Vilniją įžengus Lietuvos kariuomenei, nutarta lenkiškose mokyklose mokyti lietuvių kalbos, plėsti lietuviškas mokyklas. 1940 m. lenkiškos seminarijos vietoje Lietuvos švietimo ministerija įsteigė lietuvišką Trakų mokytojų seminariją. Moksleiviai buvo priimami mokytis sulaukę 14 metų amžiaus. Pirmaisiais mokslo metais į du paruošiamuosius kursus priimta 70 mokinių (mokslo trukmė – 3 metai). Pagrindiniuose kursuose buvo mokamasi 4 metus. Mokslas ir bendrabutis buvo nemokami, buvo skiriamos stipendijos. Vietos lenkai taip pat galėjo mokytis išlaikę lietuvių kalbos mokėjimo egzaminą. 1942 m. išleista pirmoji lietuviškų pradžios mokyklų mokytojų laida.
Užėjus sovietams, seminarijoje prasidėjo permainos: atsirado komjaunimo organizacija, partkomas, mokymo programose nebeliko tikybos. Vėliau seminarija seminarija buvo pervadinta Trakų pedagogine mokykla.
1957 m. – perkelta į Naują Vilnią.
Atkūrus nepriklausomybę – ilgą laiką čia buvo įsikūręs Trakų rajono savivaldybės Švietimo skyrius, viename iš mažesnių dešinėje esančių pastatų – Trakų rajono jaunimo turizmo ir laisvalaikio centras.
Savivaldybei perkėlus įstaigas į kitas patalpas – jos prioritetizuotos ir nauji savininkai ieško galimybių rekonstruoti ir pritaikyti jas visuomenės reikmėms.
Nuo 1996 metų – įtrauktas į Valstybės saugomų objektų Lietuvoje sąrašą.
2007 metais naujieji savininkai kreipėsi į Trakų rajono savivaldybę – dėl pastatų komplekso statuso iš visuomeninės paskirties į gyvenamąją paskirtį pakeitimo.
