Po 1947 ir 1949 m. gaisrų, kai sudegė nemaža Trakų miesto centre – vaizdas tapo gerokai nykesnis, atsirado didesnis poreikis ir galimybės statyti.
1950 metais sudegusių sodybų vietoje, buvo pradėtas statyti Trakų rajono partijos komiteto pastatas ant buvusio dalies magistrato pamatų (baigtas iki 1956 m.) – pastatas 803 kv. metrų ploto, su garažais ir parkelio teritorija. O netrukus taip pat centre, prie Vytauto gatvės, greta pastatyta universalinė parduotuvė ir 6 butų gyvenamasis namas.
Pastatas monumentalus, dviejų aukštų, tinkuotas, viduje kiekvienoje koridoriaus pusėje įrengti kabinetai. Tai tipinis projektas – panašius galima rasti Jiezne, Eišiškėse ir dar keliose Lietuvos vietose. Kiemas aptvertas, yra ūkinis pastatas ir sodas.
Nuo 1949 iki 1991 m. buvo SSSR komunistų partijos, vėliau Lietuvos komunistų partijos Trakų skyrius.
Atgavus nepriklausomybę – 1991 metais buvo pirmoji Trakų miesto merija, dabar tai vadintųsi Trakų seniūnija.
Vykdant projektą ,,Trakai – Lietuvos kultūros sostinė 2020“ savininkas sutiko atverti vidinį kiemelį kultūriniams renginiams. Vasaros vakarais už pastato stūksančioje įspūdingoje tujų alėjoje atsiveria mistiška ir intriguojanti meno, jaunimo erdvė, kviečianti ten, kur eiti nebuvo galima, ir leidžianti susipažinti su istorija per meną.
Trakų senbuviai prisiminė, kad nemažai po žudynių ištuštėjusių žydų namų, stovėjusių prie Rotušės aikštės, sudegė per 1947 m. gaisrą.
„Kur sudegusi miesto dalis, ten buvo išvien parduotuvės, visos žydų. Ir avalynės, ir medžiagos, ir maisto, ir geležiukų visokių“, – L. Leparskienei pasakojo karaimė Lidija Maškevič (1922–2019).
Anot M. Zajančkovskio, sudegusioje miesto dalyje buvo ir du žydams Videckiams priklausę restoranai, kurių vietoje sovietmečiu pastatytas komunistų partijos „rajkomas“.
O ten, „kur sodelis“ (t. y. prie dabar medžiais apaugusio skvero su sūpynėmis), gyvenęs kepėjas Gluch, aprūpindavęs duona visus Trakus.
Galbūt tas pats kepėjas įrašytas archyviniame dokumente, kur išvadinant iki Antrojo pasaulinio karo Trakuose veikusias žydų parduotuvėles nurodyta, kad nuo 1910 m. duonos gaminius pardavinėjo ir kepyklą laikė Berelis Gluchas.
Kiek kitaip kepyklos vietą L. Leparskienei nurodė L. Maškevič – ji buvusi ten, kur dabar veikia trakiškių ir miesto svečių mėgstama šokoladinė: „O kur Šokoladas, tai buvo namas prie namo ir kampiniame name – žydų kepykla, ten bulkas pirkdavom.“
Galbūt čia minima ta pati Berelio Glocho kepykla, o gal ir kita, nes miestelyje jų buvo ne viena. Kaip tik šią vietą – taigi, galbūt ir neišlikusį kepyklos namą – matome 1930 m. atviruke.
Tekstai naudoti iš R. Kalinauskaitės knygos „Sugrįžtanti atmintis: Trakų miesto žydai”, 2021;
L. Leparskienės knygos „Papasakoti Trakai”, 2019.
