Sentikiai Lietuvoje apsigyveno po to, kai Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus valdymo metais buvo atlikta patriarcho Nikono Rusijos cerkvės reforma. Bažnyčios galva buvo paskelbtas Rusijos caras, o kartu keičiami ir naikinami nevienodumai bažnytinėse knygose ir apeigose. 1656 metais bažnyčios susirinkimas nuo Rusijos cerkvės atskyrė reformos priešininkus – sentikius. Daniliškių kaimas atsirado po 1548 m. pradėtos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto pradėtos Valakų reformos.
Bažnytinės ir pasaulietinės valdžios persekioti sentikiai traukėsi į dykras, miškus, bėgo į užsienį. Dalis jų atkeliavo į nuo seno pakantumu kitoms religijoms garsėjančią Lietuvą. Viena iš vietų, kur jie apsistojo buvo dvarininkui Riomeriui priklausančiose žemėse esantis Daniliškių kaimas. XIX a. Trakų apskrityje buvo nemažiau 47 kaimų, kuriuose gyveno sentikiai.
Anksčiau Daniliškės buvo didelis sentikių kaimas, jame gyveno vos keli katalikai. Daniliškių kaimo sentikių bendruomenę sudarė 116 asmenų. Tai primena ir kapinės šalia kaimo. Jame – antkapiai su dvigubais kryžiais, paminkluose iškalti vardai, kuriuos jau retai išgirsi. Daniliškių sentikių bendruomenė yra seniausia Vilniaus krašte, susikūrusi XVIII a. Pradžioje priklausė feodosėjų atšakai, o nuo XIX a. vid. – pomorų.
Kaimo vidury tebestovi vienas iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatytas 1817 m. iki 1825 m. šia cerkve naudojosi ir Vilniaus sentikiai. Per I-ąjį pasaulinį karą cerkvė smarkiai nukentėjo. 1931 m. pastatyta nauja medinė cerkvė su varpine ant betoninio pagrindo. 1937 m. turėjo 194 narius. Tarybiniais metais cerkvė uždaryta, o po 1990 m. atkurta, restauruota. Cerkvę sudarė erdvi maldos salė ir gyvenamieji popo šeimos kambariai. Ją aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.
Daniliškių kaimas yra nykstantis, šiuo metu jame gyvena tik kelios sentikių šeimos, tačiau jis yra labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime, kadangi į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.
***************************************************************************************************************
Pirmasis XVIII a. trečdalis – Daniliškių sentikių bendruomenės įsikūrimas. Tai seniausias Vilniaus krašte ir vienas seniausių šiuolaikinėje Lietuvos teritorijoje sentikybės židinių. XVIII – pirmasis, XIX a. ketvirtis – Daniliškių bendruomenė buvo svarbus dvasinis sentikių centras pietrytinėje Lietuvoje. 1842 m. – pirmasis dvasios tėvo paminėjimas, juo buvo dvasios tėvas Fiodoras. XIX a. pabaiga – remiantis parapijiečių pasakojimais, Daniliškėse pastatyta „didelė cerkvė“, po kurio laiko sudegusi.
Vėliau jos vietoje pastatė naują cerkvę „Šventosios Trejybės ir Švenčiausios Dievo Motinos Užtarėjos garbei“ (taip ji vadinama spaudoje 1931 m.), kuri išliko iki šiol. Per Pirmąjį pasaulinį karą gerokai nukentėjo Daniliškių cerkvė, kurį laiką pamaldos joje nebuvo vykdomos.
- 1921–1928 m. – dvasios tėvu tarnavo Piotras Kitovas, vietinis. Auga bendruomenės parapijiečių skaičius.
- 1926–1937 m. – Šventosios Trejybės cerkvės atstatymas.
- 1931 m. gruodis – 1934 m. sausis – dvasios tėvu tarnauja Isajas Kolesnikovas, buvęs Dūdiškių dvasios tėvas. 1934 m. – penktojo XX a. dešimtmečio pabaiga (su pertraukomis) – bendruomenėje tarnavo dvasios tėvas Jelezvojus Rancevas, bendruomenės pirmininkas, kilęs iš Daniliškių.
- 1940–1945 m. – per pirmąją sovietų ir nacistinę okupacijas Daniliškių bendruomenė nebuvo uždaryta. Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo dalis parapijiečių. 1952 m. – dėl griežtos antipolitinės sovietinės valdžios politikos Daniliškių sentikių bendruomenė buvo formaliai uždaryta ir sujungta su Salkininkų bendruomene. Pamaldos ir toliau vyko Daniliškių cerkvėje. Apie 1952 m. – 1974 m. – Daniliškių cerkvėje tarnauja dvasios tėvas Vasilijus Rancevas. Po jo bendruomenę dvasiškai globojo Vilniaus dvasios tėvai.
- 6-asis–9-asis XX a. dešimtmečiai – Salkininkų (Daniliškių) bendruomenės narių skaičius palaipsniui mažėja, religinis gyvenimas pritilo, o 9-ajame dešimtmetyje patyrė nuosmukį. Kolektyvizacija, melioracija ir pramonės miestuose augimas skatino parapijiečius keltis į Trakus, Vilnių, Kauną ir kitas vietas.
- 10-ojo XX a. dešimtmečio pradžia – nepriklausomoje Lietuvoje paskelbus religijos laisvę suaktyvėjo nedidelė vietos parapijiečių grupė, vadovaujama Piotro Kitovo ir Pavlo Rusakovo. Daniliškių bendruomenę ir toliau globoja Vilniaus dvasiniai tėvai, tarp jų nuo 10-ojo dešimtmečio pabaigos – dvasios tėvas Grigorijus Bojarovas, iki šiol aptarnaujantis Daniliškių parapijiečius.
- 1994–1997 m. – Šventosios Trejybės cerkvė iš dalies suremontuojama. Tolesniam bendruomenės atsigavimui trukdo mažas narių skaičius ir nuolatinio dvasios vadovo nebuvimas.
- Nuo 2013 m. – bendruomenės Tarybos pirmininke tampa Arianda Šostak. Prasideda aktyvesnė visuomeninė ir ūkinė bendruomenės veikla.
- 2018 m. gegužė – Šventos Trejybės cerkvė įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą kaip regioninės svarbos architektūrinio ir sakralinio paveldo paminklas.
- 2019–2022 m. – atnaujinama Šventosios Trejybės cerkvė ir jos vidinis interjeras. Nutapomas naujas vieno aukšto ikonostasas.
***************************************************************************************************************
ŠV. TREJYBĖ (SEKMINĖS) – religinė šventė
Šventosios Trejybės diena – titulinė šventė Daniliškėse, vadinasi, vietos cerkvė pašventinta Šv. Trejybės garbei.
Šv. Trejybė – viena iš dvylikos pagrindinių sentikių švenčių. Kartais ji dar vadinama Šventosios Dvasios suteikimo apaštalams diena. Ši šventė susijusi su Naujajme Testamente aprašytu Šventosios Dvasios nusileidimu į žemę, kurį išpranašavo Jėzus Kristus. Šis įvykis atskleidžia tikintiesiems, kad Dievas yra trijuose asmenyse, kitaip tariant, egzistuoja trys vieno Dievo veidai – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.
Šv. Trejybė – viena iš mylimiausių ir šviesiausių sentikių švenčių. Tai Šventosios Dvasios nusileidimo į žemę šventė, diena, kai kiekvienas nuoširdžiai tikintis žmogus prašo Viešpatį suteikti jam šventą Dieviškosios Dvasios malonę, atleisti nuodėmes ir sustiprinti tikėjimą.
Šv. Trejybė turi ir trečią pavadinimą – Sekminės. Švenčiama septintą (sekmą) sekmadienį (iš čia kilo Sekminių pavadinimas) po Velykų, su kuriomis susiję daugelis krikščionių švenčių. Šventosios Trejybės šventę vadina Bažnyčios gimtadieniu.
