Šalia Užutrakio rūmų E. F. Andre suprojektuodavo du reprezentacinius reguliaraus plano parterius. Pagrindinis (rytinis) Užutrakio parko parteris buvo elipsės formos su apvadiniu taku, kurį pabrėžė puošnūs ornamentiniai gėlynai ir skulptūriniai akcentai.
Didįjį parterį papuošė XVIII a. prancūzų skulptoriaus A. Coysevox skulptūrų, vaizduojančių romėnų deivės Dianą bei Florą bei nimfą Hamadriadę kopijos.
Pasitinkant žiemą visos skulptūros parke buvo saugomos nuo permainingų orų, uždengiamos medinėmis dėžėmis. Artėjant Pirmajam pasaulinio karo frontui, skulptūros, sidabriniai indai ir brangenybės buvo užkąstos į žemę, tokiu būdu sėkmingai sulaukę sugrįžtančių šeimininkų. Net ir karo metu vazos dar stovėjo savo vietose. Visai kitokia situacija susiklostė po Antrojo pasaulinio karo. Skulptūros buvo sudaužytos į šipulius, o iš buvusios prabangos liko tik prisiminimai.
Atgimimo pradžioje dvaras neturėjo šeimininko, buvo neprižiūrimas, niokojamas ir grobstomas. Nepriklausomos Lietuvos laikais, dvaru besirūpinant Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, antikinės skulptūros vėl sugrįžo į Užutrakio dvaro parką, jas iš lieto marmuro atkūrė skulptoriai Rūta ir Nerijus Kavaliauskai, remdamiesi išlikusiomis nuotraukomis ir Luvre saugomais skulptūrų originalais.
Nerijų Kavaliauską galima vadinti Užutrakio dvaro skulptoriumi. Jo rankos atkūrė daugelį svarbių dvaro sodybos akcentų. Skulptorius nuosekliai, žingsnis po žingsnio atgaivino parką puošusias vazas ir skulptūras. Pirmiausia buvo atkurtos rytinio parterio vazos ir krateriai. Vertingas grafų Tiškevičių, mėgusių prancūzišką eleganciją ir prašmatnumą, kultūros paveldas buvo negailestingai nuniokotas sovietmečiu. Jam atkurti prireikė kruopščių, apie dešimtį metų trukusių paieškų šalyje ir užsienyje. Pavyzdžiui, kaip atrodė parterį puošusios vazos, padėjo išsiaiškinti ir legendinis Lietuvos kino studijos filmas „Niekas nenorėjo mirti”. Kai kurios šios juostos scenos filmuotos parke, kai vazos dar nebuvo sudaužytos.
Daugiausiai pastangų prireikė atkurti Dianos ir Floros skulptūroms. Iš parką puošusių dievybių grožio liko tik postamentai. Nebuvo net žinoma, kas čia pavaizduota. Vietoj jų ant postamentų pokariu užkeltos Lenino ir Stalino statulos. Leninas iš Užutrakio tyliai dingo tik Atgimimo laikotarpiu.
Dažnai paieškos virsdavo beveik detektyvinėmis istorijomis. Tačiau apčiuopiamesnių rezultatų nedavė ir ilgi archyvų tyrimai.
Dianos skulptūros paslaptį padėjo įminti Trakų karaimų bendruomenės atstovai. Trakiškė Lidija Maškevič iš savo albumo parodė 1940 metų nuotrauką, kurioje Trakų ir Panevėžio jaunieji karaimai įsiamžino prie neregėtos dievybės. Kas ji, nebuvo žinoma.
Parko direktorius beveik mėnesį neišlindo iš visų įmanomų muziejų ir bibliotekų archyvų, tačiau nieko nesurado. Kartu vien pagal aklas interneto paieškas bandė aptikti giją, kuri nuvestų prie skulptūrų istorijos.
Vieną dieną jis patyrė tikrą triumfą. Identišką trakiškei skulptūrą jis surado JAV Biltmoro kraštovaizdžio parko tinklalapyje. Prielaidos pasitvirtino – tai buvo Diana, kurios originalas saugomas Luvre.
Deivės Dianos (gamtos globėjos, augmenijos ir gyvūnijos, žvėrių, paukščių ir miškų deivės) skulptūra stovi rytinio parterio gale. Skulptūros originalas yra Luvro muziejuje Paryžiuje, jos autorius – garsus prancūzų skulptorius Antoine Coysevox. Šiai skulptūrai pozavo pati Maria Adelaide de Savoya, Burgundijos princesė, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV motina.
