Šalia buvusios virtuvės ir ledainės lankytojus pasitinka Faunas, grojantis fleita.
Fáunas romėnų mitologijoje – laukų, kalnų ir miškų dievas, piemenų, ganyklų ir gyvulių globėjas. Jis buvo vaizduojamas kaip nedidelio ūgio jaunuolis ožio kojomis, su barzda ir lapų vainiku ant galvos, su gausybės ragu ar lazda rankose bei kailiu, permestu per pečius. Mėgo miškuose gąsdinti žmones, siųsdavo jiems ligas, suvedžiodavo moteris. Fauno garbei gruodžio mėnesį buvo švenčiamos Faunalijos, vasario 15 – Luperkalijos (jų metu paaukojus šunį ir ožį nuo kaimenių simboliškai būdavo atstumiami vilkai – šventė siejosi su anksčiau gyvavusiu vilko kultu, kuris ilgainiui sutapo su Fauno kultu. Fleitininko skulptūrą atkūrė Nerijus ir Rūta Kavaliauskai.
Parką puošianti skulptūra primena apie laikus, kai čia gyveno dvaro valdytojai ir jų kilmingi svečiai. Archyvuose išlikę prisiminimų apie tai, kad Užutrakis garsėjo prabangiais pietumis, kur dalyvavo aukštuomenės atstovai, o taip pat gardžiais pavakariais giminaičiams ir draugams. Maistą liokajus atnešdavo pusdubenyje ir tam tikrą kiekį įdėdavo svečiams į lėkštes, likutį išnešdavo. Svečiai žinojo taisykles – negalima prašyti to paties patiekalo dar kartą. Kad nekiltų pagundos pakartotinai įsidėti maisto, liokajus iš karto išnešdavo. Likusi nuo ponų stalo maistą suvalgydavo rūmų tarnai. Nepaisant įmantrių patiekalų, aukštuomenės atstovai nuo stalo privalėjo pakilti ,,lengvai pavalgę”. Ypač tai taikyta ponioms, nes jų aptempti drabužiai galėjo sukelti diskomfortą.
Maisto produktus Užutrakyje nebuvo sudėtinga išlaikyti ilgesnį laiką, mat XIX amžiaus pabaigoje Galvės ežero pakrantės šlaite buvo įrengta ledainė. Pagrindinė ledainės pastato patalpa įrengta po žeme. Taip ilgiau buvo galima išlaikyti tinkamą temperatūrą, kad ledainėje laikomi produktai nesugestų. Kiekvieną žiemą iš Galvės ežero į ją buvo gabenami iškirsti ledo luitai, kurie neištirpdavo iki kitos žiemos.
