Visi Trakų ežerai gražūs, bet nė vienas neprilygsta nuostabiajai Galvei. Tai vienas didžiausių Trakų krašto ežerų ir vienas giliausių Lietuvoje. Jo krantai išraižyti daugybės įlankėlių, jį puošia 21 sala. Ežeras garsėja legendomis: apie Naujųjų Trakų įkūrimą, pilies statybą, nugrimzdusį kunigaikščio Kęstučio lobį bei kitais pasakojimais.
Šiaurinėje ežero dalyje yra įspūdingas su senąja lietuvių religija susijusių ežero ir pakrančių vietų telkinys: Alko sala, Alkos varteliai bei Šventoji gelmė.
Vienas įdomiausių ir šiurpiausių pasakojimų susijęs su ežero vardo kilme. Remiantis liaudies etimologija, Galvės ežero vardas kilo nuo žodžio galva. Toks aiškinimas susijęs su pasakojimu, kad dukart metuose – prieš ežerui užšąlant ir ledui tirpstant – jam būdavo aukojamos žmonių galvos.
1923 m. nutiko neįtikėtinas dalykas – vienas žvejys tarp Pilies ir Pirties salų esančioje seklumoje ištraukė dvi unikalias galvas (7×11 cm ir 6,5×8,9 cm). Matyt, žmonės vengdami ežero bausmės ieškodavo būdų išvengti žiaurios lemties– pakeisdavo galvas tuo tikslu aukodami iškaltas akmenines. Jos dabar saugomos Trakų istorijos muziejuje.
Kitas pasakojimas – esą didžiulėje salėje po pilimi prie juodo aukuro, apsuptas vaidilučių sėdi paskutinis Lietuvos didysis Krivių Krivaitis. Kai įvedus krikščionybę, jam nebelikę vietos Lietuvoje, jis persikėlęs į salos požemius. Jam reikiamų žinių gali suteikti tik skenduoliai. Krivis skenduolius atidžiai išklausinėja, paskui užverčia akmenimis ir vėl mirtina tyla viešpatauja iki kito skenduolio. Dėl to jie Galvės ežere niekada neiškyla į paviršių.
Belieka laukti, kokias naujas paslaptis atskleis paslaptingi Galvės vandenys.
