Einant į rūmus nuo ūkinės dvaro dalies iš dešinės pusės ant kalniuko žvilgsnį traukia kolona iš lieto marmuro. Po kolona prislėgta Gorgonės galva, kuri atsirado Trakų istorinio nacionalinio parko iniciatyva (aut. Nerijus ir Rūta Kavaliauskai). Gorgonės galvos idėja turi ryšį su Galvės ežero galvų legendomis. Remiantis liaudies etimologija, Galvės ežero vardas kilo nuo žodžio galva. Toks aiškinimas susijęs su pasakojimu, kad dukart metuose – prieš ežerui užšąlant ir ledui tirpstant – jam būdavo aukojamos žmonių galvos.
Gorgonės vaizduojamos plačiais veidais, išplėstomis akimis, auksiniais sparnais, kūnus dengė slibino žvynai, rankos varinės su aštriais nagais, vietoj plaukų ant jų galvų augo nuodingos gyvatės. Pražiotose burnose styrojo aštrios kaip durklai iltys, raudoni liežuviai karojo iš plačių burnų. Žinomiausia yra Medūza, kurios veidas buvo toks baisus, kad visi pamatę jos veidą – suakmenėdavo.
Grafai Tiškevičiai bei pas juos atvykstantys svečiai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po parką, grafienė Jadvyga ant suoliukų dažnai skaitė knygą bei ilsėjosi. Suoliukai grafų laikais buvo betoniniai, medžiaga gana populiari XX a. pr. Išliko autentiški suoleliai šale Dianos skulptūros bei netoli virtuvės, baliustrada ir laipteliai link Galvės ežero, autentiška vonia gėlėms iš tarakotos šale Bakcho skupltūros. Tačiau suoleliai parke šale takelių yra atkurti, pastatyti ant senų postamentų, juos puošia bakchantės ir satyrai. Skulptoriai Nerijus ir Rūta Kavaliauskai pagamino juos iš lieto marmuro, kokių formų buvo grafų laikais, duomenų neišliko.
