Vilkokšnio ežeras yra ištįsęs Trakų rajone iš pietryčių į šiaurės vakarus beveik 8 km.
Ežeras nėra platus – didžiausias plotis nesiekia 1 km. Vanduo spindi 124,7 m virš jūros lygio.
Kranto linija labai vingiuota ir tęsiasi net 26 km. Nelygus ir ežero dugno reljefas.
Vakarinė dalis gilesnė – giliausia vieta 23,6 m.
Vidutinis ežero gylis 7,1 m.
Ežeras įdomus tuo, kad atskiros jo vietos turi skirtingus pavadinimus. Rytinę dalį vietiniai vadina Baluosiu. Ši dalis yra dideliu iš šiaurės į ežerą įsiterpusiu pusiasaliu, susidariusiu užpelkėjus seklumai, atskirta nuo likusio ežero ploto. Nusileidus vieškeliu nuo kalno, skersai eina betoninis vamzdis, kuriuo į Baluosį įteka Verknės upė. Čia gali būti įdomu pavasarį, kai dar nesuaugę švendrai, pradėti žygį baidarėmis.
Baluosį ir Vilkokšnio ežerą jungia maždaug 250 m ilgio ir 5 – 6 m pločio sąsiauris. Jį nesunkiai galima praplaukti su bet kokiu vandens transportu, o ir žvejai čia mėgsta pasėdėti…
Netoli sąsiaurio kairėje pusėje (plaukiant nuo Baluosio) yra įsikūręs Antakalnio kaimas, kuris dar buvo vadinamas Kovališkėmis. Prie Antakalnio, už sąsiaurio, ežeras pasisuka į šiaurę ir netrukus vėl susiaurėja. Šį kartą iki 100 m. Apiplaukę didelį, į liežuvį panašų pusiasalį, galite spėti, kad kažkada čia buvo sala, nes pusiasalio „kaklas” yra siauras ir užpelkėjęs. Šiaurinėje ežero pakrantėje atsiveria graži panorama. Aukštutinėse terasose stovi sodybos, o netoliese iškilusi piliakalnio kepurė. Tai Žuklijai. Kitoje ežero pusėje – tiesiai priešais Žuklijus – Savaitiškių kaimas. Graži gamta vilioja turistus ir tenai – pievose, išraižytose raguvų, daubų ir kalvelių, pabirusios pušaitės ir kadagių krūmeliai. Savaitiškėse, prie pirtelės, plaukioja gulbių šeimynėlė. Maždaug už 1 km plaukdami pietine pakrante, pasieksite Grendavės kaimo sodybas. Per Grendavę teka to paties pavadinimo upelis. Už 1 km nuo upelio žiočių, ties įlanka, senus laikus mena ne itin išvaizdi ir sunkiai pastebima kalva – alkakalnis, vadinamas Alko kalnu. Tai archeologinis paminklas. Šalia jo kadaise buvo Alkaičių kaimas. Dabar čia tėra viena sodyba, priklausanti Grendavei.
Toliau ežeras kryps į šiaurę. Krantai aukštėja, daug kur matosi tiktai tankus miškas. Kairėje gerai įsižiūrėję, pamatysite keletą lieptų bei sodybų stogų. Tai – Žaliosios kaimas. Jis įsikūręs prie vaizdingos daubos, kuri vienu galu remiasi į Vilkokšnio ežerą. Dauboje, apsupti miško, telkšo du ežerėliai, vadinami Prūdeliais. Iš jų į ežerą bėga triukšmingas upelis, kuris veržiasi per buvusio malūno užtvanką.
Žaliojoje, paparčių prižėlusioje tolesniojo Prūdelio pakrantėje, yra dar vienas lietuvių pagoniškosios kultūros paminklas – apeiginis akmuo. Tačiau jį galima pasiekti tik pėstute.
Iš Žaliosios kaimo, kur ežeras susiaurėja, reikia plaukti tiesiai į kitą ežero pusę, kur atsiveria Kojos įlanka. Tai siaura, vos 100 – 200 m pločio, ir ilga, 2 km ilgio, vandens juosta. Su ja susipažinti tikrai verta. Labai įspūdingi įlankos krantų šlaitai, kurių aukštis siekia net 30 m. Įlankos gale įsrūva Pakojo upelis, ištekantis iš netoliese esančio Pakojo ežero.
Aplankę Kojos įlanką, vėl grįžkite į Vilkokšnį. Tuoj pat už įlankos, dešinėje pusėje, stovi Jankovicų kaimo trobos. Kaimas labai nukentėjo 1915 m., kada sudegė didžioji jo dalis. Didelio gaisro būta ir tarpukario Lietuvos laikais, kai kepant duoną supleškėjo dvaro rūmai, nes senai buvo valytas kaminas. Jankovicų dvarvietėje ir šiandiena auga kuplių liepų alėja.
Už Jankovicų abipus ežero, kurio plotos jau niekur neviršija 400 m, miškais pasidabinusios pakrantės. Kairiame krante, miškui pasibaigus, matyti apdegęs pastatas – tai Tolkiškių aštuonmetė mokykla. Kadaise čia stovėjo dvaro rūmai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu jie sudegė, o 1930 m. buvo pastatyta mokykla. Deja, ir mokyklą daugiau negu po 60 metų ištiko ta pati lemtis.
Apie pusė kilometro liko iki Vilkokšnio ežero pabaigos. Visą šį kelią plaukiančius lydi Tolkiškių kaimo trobos. Dešiniąjame krante yra dar viena įlanka. Už jos ežeras siaurėja ir šalia nebaigtų statyti pastatų matyti Verknės ištaka. Kadaise čia stovėjo tiltelis, tačiau dabar telikę tik povandeniniai poliai, todėl pasaugokite savo laivelius.
Paplaukę dar kelis šimtus metrų ramiai tekančia ir lelijomis pasidabinusia upe, turėsite apsigręžti. Verknė suteka į du betoninius vamzdžius, einančius po vieškeliu, o jūsų dar laukia ilgas kelias namo…
