Karališki arba Karaimų laukai atsirado tuomet, kai XIV a. karaimų tautai atvykus į Lietuvą, karaimai-kariai tęsė savo protėvių ir tėvų tradicijas tarnaujant Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto daliniuose, saugojant Trakų Salos pilį ir Lietuvos valstybės sienas. Vytautas, atsidėkodamas už gerą tarnybą, visai karaimų bendruomenei dovanojo daugiau nei 300 ha žemės, kuria jie naudojosi daugiau kaip 500 metų.
Buvo sutarta, kad kiekviena šeima turės savo dirbama rėžį, kurio neturėjo teisės parduoti. Mirus sklypo šeimininkui, bendruomenės sprendimu, žemė buvo perduodama kitai šeimai. Šios žemės buvo šiaurinėje Trakų miesto dalyje ir kadangi priklausė karaimams pagal valdovų privilegijas, vadinosi Karališkais laukais. Įdomu tai, kad ligi šių dienų šalia Trakų yra išlikę jų plotai, o kiekvienas vyresnis karaimas galėtų parodyti tą žemės sklypą, kurį dirbo jo tėvai, seneliai ar proseneliai.
Be suteiktų bendruomenės žemių, kai kurie karaimai turėjo dar ir dvarelių, palivarkų ar jiems dovanotų sklypų. Tačiau XVI-XVII amžiuje šias žemes aplink Trakus supirko vaivados ir valdovams nustojus reziduoti Trakuose, miestas ūkiškai smuko. Tad pagrindiniu karaimų verslu ir pragyvenimo šaltiniu tapo daržininkystė, o labiausiai sekėsi auginti garsiuosius Trakų agurkus. Apie tai, koks sunkus daržininko darbas, vaizdžiai byloja karaimų patarlė: „Kas dirba daržą – geria kartų vandenį.“
Tačiau jų sunkus darbas tikrai atsipirko, nes karaimų tauta buvo vertinama ne tik kaip dori kariai ir sargybiniai, bet ir kaip puikūs amatininkai bei daržininkai, į Lietuvą atvežę pirmuosius agurkus ir auginę įvairius prieskonius. Pasakojama, kad jau keliaudami į Lietuvą ir nežinodami, kokiose sąlygose gyvens, karaimai atsivežė įvairių augalų sėklų ir tai buvo itin protingas žingsnis, kuris vėliau jiems atnešė gerų vaisių.
Laikui bėgant, Trakų agurkai buvo taip gerai įvertinti ir mėgiami, kad Jonas Krivka apie juos išleido vos ne mokslinį darbą. Pagal jį, agurkai buvo skirstomi pagal dydį ir formą – kreivi agurkėliai paliekami valgyti sau ir buvo vadinami pypliukais. Tie, kuriuos veždavo į turgų, turėjo atitikti didesnius kriterijus – buvo atrenkami vienodo dydžio agurkai. Juos iš vakaro sudėdavo į sudrėkintus maišus, o anksti rytą, dar patamsiais, veždavo su arkliais į Vilnių. Karaimai agurkus taip pat raugino ir turėjo tam įdomią procedūrą.
Karaimai agurkus taip pat raugino ir turėjo tam įdomią procedūrą. Apipildavo juos specialiu sūrymu, sudėdavo į statines, užkaldavo ir paleisdavo į ežerą, kuriame arčiau kranto būdavo atitvertas specialus gardelis, kad povandeninė srovė statinių nenuridentų giliau. Taip užkoncervuoti agurkai ežere išbūdavo iki pat pavasario. Po to prakirsdavo ledą, statines ištraukdavo, o agurkai, taip išbuvę kelis mėnesius, labai gerai užsikoncervuodavo ir būdavo itin skanūs.
Beje, turėję ir kitą tradiciją, vertą paminėjimo – apie pavasarį darže sušalusius agurkų daigus karaimės sakydavo: ,,agurkai nuvažiavo į Kauną”. Tada jos imdavo gelbėti sėklas: į drėgną skuduriuką suvyniotas agurkų sėklas įsikišdavo užantin, su jomis ir miegodavo, šiltai apsiklojusios. Sėklos kaipmat sudygdavo.
Deja, bet per Antrąjį pasaulį karą agurkų sėklos daugiau nebesudygo ir garsusis Trakų agurkas buvo prarastas. Išveisė karaimai kitą veislę – pagerintą Trakų agurką, bet šis nebebuvo toks kokybiškas, kaip pirmasis.
Be gardžiųjų agurkų, karaimai turėjo ir su žemdirbyste susijusių apeiginių švenčių, pavyzdžiui – tradicinę derliaus šventę Orach toju (Pjautuvo šventė). Paprastai ji buvo švenčiama vasaros pabaigoje, kai nuimamamas grūdinių kultūrų derlius. Čia pat buvo pinamas vainikas iš visų auginamų grūdinių kultūrų varpų. Iškilminga eisena nešdavo jį į miestą, prie karaimų šventovės kenesos. Čia jis būdavo pašventinamas ir pakabinamas kenesoje ant sienos priešais altorių. Vainikas kabodavo kenesoje iki kitų metų derliaus. Ta proga buvo kepamas pyragas, gaminamas karaimiškas krupnikas.
Susėdę prie vaišių stalo, žmonės linksmindavosi, dainuodavo, po to vėl eidavo prie darbo. šventės buvo rengiamos iki Antrojo pasaulinio karo – paskutinis vainikas buvo nupintas iš 1938 metų derliaus ir pakabintas Trakų kenesoje. Ten jis kabo ligi šių dienų.
