Prie Trakų Salos pilies yra Karvinės, Karaimkos arba Kopūstinės sala, kuri tiltais sujungta su miestu ir pilimi. Ši vietovė turi net tris skirtingus pavadinimus dėl savo savitų, išskirtinių istorijų. Pavyzdžiui, pirmasis Karvinės pavadinimas atskleidžia, kad anksčiau joje buvo įsitaisiusi ganykla ir karaimai čia ganydvo karves. Tuometiniai gyventojai matydavo, kaip per ežerą į salas buvo plukdomos karvės ir arkliai, o valtimis – ožkos.
Antrasis (Karaimkos) pavadinimas primena, kad Vytauto laikais čia stovėję kariai karaimai, kurie saugoję Trakų Salos pilį. Remiantis šia istorija, galima teigti, kad ši sala buvo savotiškas pilies fortpostas. Tačiau žinių apie ten buvusius salos pastatus nėra – žinoma tik tiek, kad saloje stovėjųsį dvarą 1520m. įsigijo Ivanas Sapiega. Pastarajam taip pat priklausė ir šalimais esanti Bažnytėlės sala.
Trečiasis, Kopūstinės salos pavadinimas kilo nuo taip sėkmingai daržus auginančių karaimų, kurie ten sodino kopūstus. Kadangi karaimų talentas auginti daržoves buvo toks ryškus, jie nevengė naudoti jų savo kulinarijoje. Ypač mėgo kopūstus, kuriuos kaip ingredientą, naudojo įvairiuose karaimiškuose patiekaluose. Pavyzdžiui, į kibinus dedami smulkiai supjaustyti šviežūs kopūstai tam, kad patiekalas gautųsi sultingesnis. O kaip žinoma, kibinai (karaimų kalba „kybyn”, daugiskaita „kybynlar”; lietuviškai – kibinai) karaimų kultūroje ir visam pasauliui yra vienas iš žinomiausių patiekalų.
Tačiau vien kibinais neapsiribojama – karaimų virtuvė turtinga ir šviežių, raugintų kopūstų sriuba, pyragais, pyragėliais su kopūstais, troškiniais, salotomis ir žinoma, kiubėtė – riebios tešlos pyragu su įdaru. Dažniausiai kiubėtės įdaras daromas iš žuvies ar kapotos mėsos su daržovėmis. Pyrago viršų skanu suvalgyti su sultiniu, o visa kita – kaip antrąjį patiekalą. Mėsos įdarui paprastai naudojama jautiena ar aviena, kuri yra gardinama daržovėmis ir prieskoninėmis žolelėmis. O štai kiaulienos jų asortimente tikrai nerasite, nes karaimai jos nevalgo.
Taipogi, nemažai karaimų virtuvėje rasite ir bulvinių patiekalų, tokių kaip biok – taip jie vadina kugelį. Patiekalas kepamas panašiai kaip ir lietuviškas kugelis, tik į bulvių tarkius prideda mažais gabaliukais pjaustytos riebios jautienos ar avienos.
Iš tiesų, lietuvių ir karaimų virtuvė turi nemažai panašumų – mūsų kultūroje priimta valgyti cepelinus, o karaimų – koptą. Tai yra bulvių tarkių kukuliai. Iš jautienos ar avienos kaulų verdama tiršta sriuba, įdedama perlinių kruopų ir pupelių arba daug morkų. Kai sriuba beveik išverda, sutarkuojamos žalios bulvės, į tarkius įdedama smulkiai pjaustytos avienos ar jautienos, padaromi kukuliai ir suleidžiami į sriubą. Išvirusi sriuba dar dedama į orkaitę pašusti.
Ir tikrai neapsigausime pasakę, kad karaimų tauta nuo pat senovės ligi šių dienų garsėja savo vaišingumu. Tokiu dideliu ir nuoširdžiu, kad apie tai net sklando legendos.
Viena iš jų apie netoli Bachčisarajaus esančią Čufut Kalė miesto tvirtovę, iš kurios į Lietuvą esą atvyko pirmieji karaimai. Legenda pasakoja, kad tvirtovę apsupus priešui, miesto gyventojai nusprendė kovoti ne ginklu, o svetingumu. Šeimininkės paruošė daug maisto, o senoliai atidarė į tvirtovę vedančius vartus ir pakvietė nuvargusį bei išalkusį priešą į vidų. Priešo kariai suprato, kad negali pulti tautos, kuri pasitiko juos ne su ginklu, o su duona ir druska.
Legendomis apipintas ne tik karaimų svetingumas, bet ir patiekalų skanumas. Pasakojama, kad musulmonų dvasininkas, paragavęs karaimų troškinio, iš susižavėjimo neteko žado. Taip atsirado imam baildy – baklažanų ir pomidorų troškinio pavadinimas. Lietuviškai tai reikštų šį tą panašaus į „imamas apspango“.
Verta paminėti, kad kievieną vasarą, rugpjūčio mėnesį Kopūstinės saloje vyksta „Kopūstinės kermošius“ ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo Žolinės šventė. Kopūstinės kermošiuje puoselėjamos senos šventės tradicijos, kurios sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo iš Lietuvos ir užsienio. Šventės metu šventės dalyviai ir svečiai vaišinami Gaspadinės Kopūstiene.
