Maždaug pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų įsikūręs Lentvaris garsėja unikalia gamta, dirbtinio ežero pusiasalyje pastatytu anglišką pilį primenančiu dvaru ir reto neoromaninio grožio įspūdinga, masyvia, raudonai tviskančia Viešpaties Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai bažnyčia.
1905 m. bažnyčios statybą pradėjo grafas Juozas Tiškevičius, kuriam XIX a. viduryje priklausė Lentvario dvaras. Liudijama, jog Italijos kultūra bei menas buvo itin artima didiko estetikai. Tad nenuostabu, kad bažnyčios architektūriniu pavyzdžiu ir įkvėpimu tapo Milane nuo XV a. stovinti Santa Maria delle Grazie (Šv. Marijos Maloningosios) bažnyčia ir mįslingoji Leonardo da Vinčio freska „Paskutinė vakarienė“.
Išskirtinio dėmesio yra vertas Lentvario bažnyčios dekoras. Freskomis ir ypatingu sgrafito būdu išpuoštos bažnyčios sienos – retenybė Lietuvoje! Beje, dekoravimo darbai vyko pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai reikalingos medžiagos buvo laikomos strateginėmis.
Vladislovas Tiškevičiaus žmona – grafienė Marija Kristina Tiškevičienė kilusi iš kunigaikščių Liubomirskių giminės. Ji į Lentvarį įnešė gerokai daugiau spalvų ir buvo gana ryški ne tik Vilniaus krašto, bet ir Lenkijos feministė. Iš pirmo žvilgsnio Marija Kristina, užaugusi turtingoje kunigaikščių giminėje, buvo gana išlepinta – tiek turtais, tiek vyrų dėmesiu. Juo labiau, kad ne tik turėjo daugybę kandidatų į vyrus, bet ir buvo vienintelė jauniausia ir mylimiausia keturių brolių sesuo. Užtruko penki metai, kol Marija tapo Vladislavo žmona.
Pirmaisiais santuokos metais ji jautėsi nejaukiai svetimoje vietoje, dažnai lankydavo artimuosius Varšuvoje. Vaistu nuo nejaukios Lentvario aplinkos jai tapo aktyvi veikla. Ji įsteigė žirgyną, įkūrė jodinėjimo klubą. Grafienė buvo viena iš nedaugelio profesionalių moterų sportininkių, laimėdavusi žirgų varžybose Rusijoje.
Tuometė spauda Mariją Kristiną vaizdavo kaip tobulą žmoną – visada gražią ir elegantišką. Buvo laikoma viena geriausiai apsirengusių savo sluoksnio moterų.
Socialinėje veikloje Lentvario savininkai buvo lygiaverčiai partneriai. Kristina su vyru Vladislavu įkūrė Vilniaus meno ir mokslo muziejaus draugiją, įsteigė gaisrinę, greitosios pagalbos tarnybą ir ligoninę Lentvaryje.
Lentvario grafai ligonine Lentvaryje neapsiribojo. Skubiais atvejais pacientai būdavo nukreipiami, vežimu ar traukiniu vežami į artimiausias miesto ligonines Trakuose arba Vilniuje. Taip pat grafai Marija Kristina ir Vladislovas Tiškevičiai labdarų metu rinko pinigus pirmajai Vilniaus vaikų ligoninei, pradėjusiai veikti 1906 m.
Galiausiai visą šią gana struktūruotą sveikatos ir sveikatingumo sistemą Lentvaryje sujaukė Pirmasis pasaulinis karas. Vos jam prasidėjus. Grafai Tiškevičiais pasiūlė savo pagalbą sunkiai sužeistiems žmonėms. Pagrindinė ligoninė įrengta geležinkelio stotyje. Dar trys erdvūs pastatai ir 100 lovų skirta sužeistiems kareiviams. Iš Liepojos atkeliavo įranga ir personalas.
Sužeistųjų buvo daugybė, dirbti buvo labai sunku. Budėta dieną naktį, nes reikėjo priimti ir aprūpinti kiekvieną sužeistųjų ekipažą. Šeimininkai turėjo užtikrinti visiems maistą, tvarsliavą, patalynę ir rankšluosčius. Jie taip pat padėdavo rašyti laiškus šeimoms, iškviesdavo kunigą mirštantiesiems. Grafienė prižiūrėjo ligoninės virtuvę ir skalbyklą.
Lauko ligoninė buvo kilnojama, iš Lentvario perkelta į Peterburgą, vėliau – į Persiją. Vladislovas Tiškevičius, kaip ligoninės vadovas, vyko į vietas, netoli karščiausių fronto taškų. Jo žmona taip pat toliau slaugė sužeistuosius Lentvaryje.
Galiausiai grafienė Marija Kristina Tiškevičienė išgelbėjo visą Lentvario turtą. Prasidėjus rusų okupacijai 1939 m., buvo įsakyta susprogdinti rezidenciją. Iš pradžių grafienė sumokėjo už informaciją kareiviui, kuriam buvo pavesta atlikti šį darbą. Po to slėpdamasi už žirgo laukė, kol visi išvyks traukiniu ir sumokėjo 100 rublių kareiviui už Lentvario neliečiamybę. Dėl namais tapusios svetimos vietos grafienė buvo pasiryžusi paaukoti ir gyvybę, tačiau dar kurį laiką gyveno užsienyje, Lentvario daugiau nebeišvydusi.
(Tekstai naudoti iš www.klevualeja.lt )
