Pirmą kartą Rūdiškės paminėtos 1774 m., o miestelio suklestėjimui XIX a. II pusėje buvo reikšmingas geležinkelio linijos Sankt Peterburgas – Varšuva nutiesimas (stotis atidaryta 1866 m. vasario 15 d.), Rūdiškių geležinkelio stoties pastatymas.
1861 m. rugsėjo 24 d. per Rūdiškes nudundėjo pirmasis garvežys, o nuo 1862 m. gruodžio 15 d. jau vyko nuolatinis traukinių eismas. Geležinkelis Sankt Peterburgas–Varšuva – tai vienas didžiausių ir brangiausių projektų carinės Rusijos istorijoje. Vienas šio geležinkelio varstas (apie 1,07 km) kainavo vidutiniškai 100 000 rublių!
Kilus 1863 m. sukilimui, saugumo sumetimais 300 sieksnių (apie 640 m) spinduliu apie Rūdiškių stotį ir po 150 sieksnių (apie 320 m) į abi šalis nuo geležinkelio buvo plynai iškirstas miškas. 1894 m. Rūdiškių stotyje buvo erdvus, aštuonias krosnis turintis keleivių namas su gyvenamosiomis patalpomis, du medine tvora aptverti peronai – prie keleiviams skirto pastato (grįstas akmenimis) ir tarpukelėje (išklotas medžiu). Čia pat stovėjo medinis, malksnomis dengtas bufetas.
Vandens bokštas. Rūdiškių stotis pusiaukelėje tarp Lentvario ir Valkininkų buvo reikalinga tam, kad garvežiai galėtų papildyti vandens atsargas (jie važiavo garo katilų galia).
1862 m. Rūdiškių stotyje pabaigtas statyti aštuoniakampio plano, dviejų tarpsnių vandens bokštas su 2563 kubinių pėdų (1 pėda = 0,3048 m) vandens talpa. Vanduo iš šulinio tiektas į siurblinę, joje stovėjo rankinis siurblys, kuriuo vanduo buvo pakeliamas į bokštą, du vandentiekio vamzdžiai iš bokšto vedė prie čiaupų; vienas iš jų buvo skirtas garvežiams pildyti.
