Gotikinės konstrukcijos, renesanso formų Rykantų Švč. Trejybės bažnyčia yra viena seniausių bažnyčių Trakų rajone. Ją 1585 m. pastatė Rykantų dvaro savininkas A.Tolvaišas. Manoma, kad pirmoji (medinė) Rykantų bažnyčia buvo viena pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių Lietuvoje.
A. Tolvaišai nepalikus įpėdinių, XVII a. Rykantai pagal giminės liniją atiteko Oginskiams. Abėjų Tautų Respublikos karo su Rusija metu, 1655 m. Maskvos kariuomenė nusiaubė bažnyčią. Ją daugiau nei tris dešimtmečius restauravo Marcijonas Oginskis, kuris 1688 m. perdavė bažnyčią Trakų dominikonų vienuolynui ir Rykantų bažnyčia tapo katalikiška.
Bažnyčia yra trijų navų, su plačia presbiterija ir trisiene apsida. Prie presbiterijos pietų šono glaudžiasi stačiakampė zakristija. Po bažnyčia yra rūsys, kur 1630 m. buvo palaidotas A. Tolvaišas kartu su žmona. Bažnyčios sienos plytų mūro, tinkuotos.
Bažnyčioje, antkapiniams fundatorių paminklams įprastoje vietoje, sienoje abipus altoriaus Jono Jonavičiaus nutapyti visafigūriai Marcijono Aleksandro Oginskio ir jo žmonos Marcibelės Hlebavičiūtės portretai. Šiandien visai sunykę ir vos įžiūrimi, jie laikytini ne tik didikų šeimos epitafijomis, bet ir fundaciniais bažnyčiai nusipelniusių sutuoktinių atvaizdais.
Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos bajorų didikų bei kunigaikščių giminė, nuo XVII a. pabaigos dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Marcijonas Oginskis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis ir politinis veikėjas, kilęs iš ortodoksų, dėl karjeros šis didikas priėmė katalikybę, ir tokiu būdu ne tik pradėjo sparčiai kopti pareigybiniais laiptais (netrukus tapęs Trakų vaivada, o 1684 – didžiuoju kancleriu), bet ir tapo vienu iš didžiųjų savo meto fundatorių.
1633 m. įvykusios vedybos su Marcibele Ona Hlebavičiūte Marcijoną Aleksandrą padarė vienu iš didžiausių Lietuvos magnatų.
Marcijonas Oginskis dievino savo žmoną. Pagal legendą, jis nukabino nuo dangaus ryškiausią žvaigždę, kad naktį pakeistų diena. Aplink, tarp skleidžiančių svaiginantį aromatą gėlių, skraidė įvairiaspalviai drugeliai, čiulbėjo atvežti iš tolimųjų kraštų egzotiški paukščiai, čiurleno šaltiniai. Šiame sode laiką leido nuosabioji Marcibelė. Didikas pažadėjo, kad ir po mirties neišsiskirs su savo mylimąja.
