Neeilinio grožio ežerais nusėtą Trakų kraštą nuo žilos senovės garsina trys pilys. Pirmoji, kunigaikščio Gedimino pastatyta Senųjų Trakų pilis – Vytauto Didžiojo gimtinė – stūkso apie 4 km pietų kryptimi nuo Trakų senamiesčio. Naujųjų Trakų salos pilis – XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybinės architektūros šedevras! Kartu su Trakų pusiasalio pilimi jos buvo tuometinės valstybės ekonominės bei karinės galios liudijimas.
Įsidėmėtina, kad gotikinė salos pilis yra vienintelė tarp ežerų stovinti pilis ne tik Lietuvoje, bet visoje Centrinėje bei Rytų Europoje! Tuo tarpu savo mastu salos pilį aplenkusi pusiasalio pilis buvo viena didžiausių XV a. Lietuvos gardinio (arba aptvarinio) tipo pilių. Anuomet ji buvusi ne tik didesnė, bet ir svarbesnė už pastatytąją saloje.
Laikui bėgant, Trakų pusiasalio pilies paskirtis kito. Kadaise ypatingos reikšmės gynybinė pilis buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir jų sūnų rezidencija. Vėliau ji tapo aukštos kilmės valstybės priešų kalėjimu, XVII a. pabaigoje čia įsikūrė dominikonų vienuolynas, o caro laikais – policija ir teismas. Per Antrąjį pasaulinį karą pilyje veikė gestapas, pokario metais – KGB kalėjimas.
Šiandien pusiasalio pilis, priklausanti Trakų istorijos muziejui, sutvarkyta ir pritaikyta lankymui. 2005 m. atidaryta sakralinio meno ekspozicija kviečia apžiūrėti daugiau kaip 200 išskirtinių, bažnyčios gyvenimą menančių eksponatų. Kiekvienas čia apsilankęs sužinos, kas yra monstrancija, arnotas, albarelas ir pan.
Aukų kalnas – aukščiausia pusiasalio vieta, vienas iš tūkstančio Lietuvos piliakalnių. Nuo 17 metrų aukščio lapuočiais apaugusios kalvos atsiveria nuostabus vaizdas – pusiasalį skalaujantys Trakų ežerai ir raudona gotikinė salos pilis. Pasak vienos legendos, kalno pavadinimas kilęs dėl čia vykdavusių pagoniškų aukojimo apeigų. XIX a. viduryje tyrinėjant kalną buvo rastas skylėtas šaukštas. Grafo Eustachijaus Tiškevičiaus nuomone, jis buvo naudojamas pagoniškuose aukojimo dievams ritualuose kraujui semti.
Kasmet pusiasalio pilies teritorijoje rengiama viduramžių šventė traukia savo ypatinga senovės atmosfera. Čia susirenkantys senųjų amatų meistrai, pirkliai, riteriai, meno ansambliai, o kartais net raganiūkštės, kiekvieną smalsuolį supažindina su savo veikla ir jos įmantrybėmis.
Pusiasalio pilis
Apie Trakų pusiasalio pilį rasta tik negausių rašytinių šaltinių. Žinoma, kad pilis čia jau stovėjusi XIV a. pabaigoje. Dar vadinama Didžiąja pilimi, ji buvo Trakų ir Vilniaus gynybinio komplekso dalis. Galvės bei Lukos (Bernardinų) ežerų supama, mūriniais gynybiniais statiniais sutvirtinta pilis kurį laiką buvo didesnė ir svarbesnė nei šiandien geriau žinoma ir lankytojų pamėgta salos pilis.
XV amžiuje Didžiosios pilies reikšmė pradėjo nykti. Pilies teritorijos žemės buvo dalijamos kilmingiesiems, o pačioje pilyje kalinami aukštos kilmės valstybės priešai ir belaisviai. Pasakojama, kad kiek vėliau miestelėnai pradėjo ardyti pilies sienas, rinkdami plytas ir akmenis savo gyvenamųjų namų statyboms.
Pusiasalio pilis – viena iš didžiausių gardinių (vadinamų aptvarinių) pilių Lietuvos teritorijoje. Tokio tipo pilies vidinį kiemą juosia gynybinės sienos su šaudymo angomis, bokštais ir vartais. Šio tipo pilys dažniausiai buvo statomos vandeningose ar natūraliai sunkiai prieinamose vietovėse. Vandens telkiniai, statūs šlaitai, gilūs grioviai ar aukšti pylimai sudarė rimtas kliūtis priešų kariams kėsintis į pilį.
Sakralinio meno ekspozicija – tai Trakų miesto pusiasalio pilies teritorijoje veikusio dominikonų vienuolyno koplyčioje 2005 metais atidarytas Trakų istorijos muziejaus padalinys. Lankytojams čia siūloma susipažinti su sakraline bei menine verte svarbiais bažnytiniais atributais, religiniais paveikslais, vienuolių buities rakandais.
Buvusio vienuolyno komplekso erdvė pritaikyta vertingiems darbams eksponuoti. Bažnytinio meno ekspoziciją šiandien sudaro daugiau nei 200 liturginių dirbinių, vertingų vaizduojamojo meno darbų,tarp jų – XVIII a. monstrancija, puošta stebuklingosios Trakų Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdu, unikalus 1709 m. Trakų dominikonų vienuolyno spaudas, Vilniaus auksakalių XVI a. antroje pusėje pagamintas kielikas, yra kitų bažnytinių objektų: liturginių reikmenų, apeiginės kunigų aprangos pavyzdžių, krikšto monetų, bažnytinių spaudų, prelatų ir kanauninkų nešiotų distinktorių ir t. t. Čia taip pat galima apžiūrėti keletą albarelų – žolininkystėje bei medicinos praktikoje naudotų indų, skirtų vaistiniams tepalams laikyti. Po koplyčia restauruotame rūsyje atkurtas vienuolyno virtuvės fragmentas, kur atspindima ordino vienuolių buitis, eksponuojami naudoti rakandai ir kiti daiktai.
Šiandien koplyčioje nėra aukojamos Šv. Mišios, tačiau dėl demonstruojamos nuolatinės ekspozicijos šis kultūros ir istorijos paminklas vėl įgavo sakralinę dvasią.
Varpai
Nuo senovės varpo skambėjimas krikščionims simbolizuoja piktųjų dvasių išbaidymą. Aukštuose bokštuose kabantys varpai kviečia žmones susirinkti ir drauge pasidžiaugti švenčių metu, melstis ar susiburti ištikus nelaimei.
Lietuvoje varpų liejimo amatas vystėsi dar XIV a. O geriausio XVII a. šio amato meistro Jono Delamarso nulieti varpai dar ir šiandien savo garsais puošia Arkikatedros varpinę, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus, Pažaislio bei kitų bažnyčių bokštus.
Deja, XVIII a. Lietuvą prievarta prijungus prie Rusijos imperijos, caro kariuomenė sunaikino daugelį senųjų varpų. Liejininkystės amatas ėmė nykti, o populiarūs tapo atvežtiniai varpai iš Karaliaučiaus, Rusijos, Lenkijos ar Latvijos. Šiandien sakralinio meno ekspozicijoje yra galimybė pamatyti keletą XVIII–XIX a. varpų, kurie buvo nulieti Vilniuje, Prūsijoje, Rygoje ir Vakarų Europoje.
Darbo laikas >>>
Bilietai ir ekskursijos >>>
Kęstučio g. 4, Trakai
www.trakaimuziejus.lt
