Tai – viena iškiliausių XX a. karaimų kultūros figūrų. S. Firkovičius gimė Trakuose 1897 m. lapkričio 28 d., čia baigė mokyklą, o pašauktas į kariuomenę buvo išsiųstas į frontą ir dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Prasidėjus revoliucijai Rusijoje, drauge su vyresniuoju broliu išvyko į Eupatoriją, kurioje buvo nemažai kitų Trakų karaimų, pasitraukusių iš gimtinės dėl karo.
Čia Simonas lankė karaimų dvasinę seminariją ir ją sėkmingai baigė. Grįžęs į gimtinę buvo išrinktas Trakų karaimų bendruomenės vyresniuoju dvasininku ir tapo vieninteliu Trakų karaimų bendruomenės atstovu, įgijusiu profesinį dvasininko išsilavinimą.
S. Firkovičius buvo ištikimas karaimų kalbos puoselėtojas, švietėjas, folkloristas, poetas, dramaturgas, vertėjas ir beveik 60 metų Lietuvos karaimų vyresnysis dvasininkas, net ir tada, kai visoje Europoje buvo likusi vienintelė veikianti Trakų kenesa. Be to, kad buvo tokia žymi ir reikšminga figūra karaimų bendruomenėje, Simonas Firkovičius prisimenamas kaip asmybė, kuris priimdavo kiekvieną norėjusį jį aplankyti žmogų, taip pat buvo savotiškas Trakų simbolis, miesto įžymybė. Kas rytą jis išplaukdavo su valtele žvejoti ir kas vakarą apeidavo (kol pajėgė) Trakų Salos pilį. Reta žmonių, kurie lankydami tada Trakus, nebūtų sutikę šio stotingo, iki paskutiniųjų dienų nepraradusio švytinčio grožio ir mąslaus žvilgsnio žmogaus. O ko gero, nėra tokio trakiečio, kuris gyvenęs tuo pat metu, nebūtų su juo ar su jo žmona pašnekėjęs – abu buvo visiems atidūs, dėmesingi, malonūs.
Svarbu paminėti, kad ypač svarbų vaidmenį S. Firkovičius atliko išsaugant karaimų bendruomenę ir jos tradiciją Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo, kai sąlygos tam buvo itin nepalankios ir kartais reikėdavo veikti slapta. Prasidėjus karui, o ypač pokario laikotarpiu, nutrūko ryšiai tarp bendruomenių, iširo bendras religinis ir tautinis karaimų gyvenimas. Liko viena veikianti Trakų kenesa tik dėl to, kad Simonas neatsisakė dvasininko pareigų ir išlaikė vienintelę buvusioje Sovietų Sąjungoje ją veikiančią ir visapusiškai rūpindavosi tikinčiaisiais. Kadangi tuo metu valstybės tarnautojams, moksleiviams ir studentams lankyti pamaldas kenesoje buvo nesaugu, vyresnysis dvasininkas perkėlė jas į savo namus. Dvasininko namuose slapta tuoktos karaimų jaunavedžių poros, laiminti naujagimiai ir buvo švenčiamos kitos religinės šventės. Taigi šitaip stipriai Simonas buvo atsidavęs karaimų bendruomenei ir visai jos kultūrai.
Žinoma, tokią meilę karaimams jausdamas S. Firkovičius, savo veikla nesiribojo vien Trakų karaimais. Tautinėje ir religinėje sferose jis glaudžiai bendradarbiavo su kitomis karaimų religinėmis bendruomenėmis, kurios iki karo dar gyvavo Vilniuje, Lucke, Haliče, Panevėžyje.
Švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-metį, prie namo, pažymėto 42-uoju numeriu Karaimų gatvėje, kuriame gyveno dvasininkas, atidengta jo atminimui skirta memorialinė lenta. Lentoje užrašyta: ,,Šiame name /1920 – 1982 / gyveno ir dirbo karaimų / tautinės kultūros puoselėtojas / poetas, vyresnysis dvasininkas / Simonas Firkovičius / Karaj Din Jesisi /1897 – 1982“. Šis namas turi turtingą istoriją ir yra įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą.
2017 m. liepos 18 dieną minint 620 metų karaimų gyvenimo Lietuvoje sukaktį, buvo iškilmingai atidarytas skveras prie tilto į Trakų Salos pilį, kuriam buvo suteiktas Simono Firkovičiaus vardas.
