Kunigaikštienė Birutė gyvenusi 14 a., buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antroji žmona ir žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto motina. Mes puikiausiai žinome legendą, užfiksuotą 16 a. pradžioje Lietuvos metraščių Plačiąjame sąvade (Bychovco kronikoje):
„Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Senuosius Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną.“
A. Slapšio pav.
Apie 1350 m. kunigaikščiui Kęstučiui ir jo žmonai Birutei Senųjų Trakų pilyje gimė būsima viena žymiausių Lietuvos istorijos asmenybių – Vytautas Didysis.
Legenda byloja, jog Naujuosius Trakus Kęstutis pastatė dėl moters užgaidos. Pasak šios legendos, Trakų ir Žemaitijos kunigaikščio Kęstučio žmona Birutė buvo nepatenkinta Senųjų Trakų pilimi – neva aplink per mažai vandens (mat ši buvo iš Palangos ir ilgėjosi švelnių jūros bangų). Tad XIV a. pabaigoje, Kęstutis pradėjo statyti naują pilį pusiasalyje.
Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Manoma, kad pietrytinio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Karo metu su Maskva 1655 – 1660 m. pilis buvo sugriauta ir neatstatyta tik užkonservuota.
Birutės istorijoje galima įžvelgti daug ką: lemtingu žavesiu apdovanotą gražuolę ir nepriklausomą moterį, atsidavusią motiną ir abejoti drįstančią žmoną, narsią kunigaikštienę, kuri daugiau kaip dvidešimt metų sukosi politikos ir karo verpetuose, o kartu gal ir tikrą šventąją, du kartus stebuklingai pakreipusią Lietuvos likimą. Tokie herojai neužmirštami, Birutės legendai tikrai lemta sulaukti dar vieno atgimimo.
1361 m. Kęstutis mūšio metu pateko į nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo pilyje (Malborko). Algirdas ir Birutė suprato, kad reikia kuo skubiau išlaisvinti Kęstutį. Į Marijenburgą nuvyko Lietuvos pasiuntiniai, bet Ordenas nustatė paleidimo kainą, kurios negalėjo sumokėti Lietuva. Kęstutis buvo saugomas tik dieną. Sienoje jis pastebėjo plyšį, kurį praplatino ir pridengė, o tarnas lietuvių kilmės Alfas (Adolfas) išnešė plytas. Naktį Kęstutis išlindo pro skylę, nusileido į griovį, kur susitiko su Alfu, parūpinusiu jam kryžiuočių apsiaustą bei žirgus. Taip kunigaikštis po pusmečio nelaisvės ištrūko į laisvę, jį pasitiko Lietuvos pasiuntiniai, kurie prieš tai lankėsi Marijenburgo pilyje. Taigi Kęstučio pabėgimas buvo koordinojamas Birutės ir Algirdo.
Po Kunigaikščio Kęstučio mirties Birutės likimas neaiškus. Yra kelios jos mirties versijos: ji buvo paskandinta, pasmaugta, nužudyta kitu būdu, liko gyventi Žemaitijoje.
