Vienoje iš daugelio Galvės ežero salų stūkso didinga Trakų Salos pilis, ji – Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras, vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Manoma, kad Salos pilį XIV a. pab. pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. pradžioje baigė jo sūnus – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ją sudaro konventinio tipo rūmai su donžonu ir priešpilis. Pilis buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė, o po Žalgirio mūšio, netekusi savo gynybinės reikšmės, tapo kunigaikščio rezidencija.
XV a. pradžioje Trakai buvo itin klestintis miestas į kurį atvykdavo daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių ir jie visi buvo priimami Trakų Salos rūmų reprezentacinėje menėje. Joje net trylika kartų 1413-1430 metais lankėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pusbrolis, Lenkijos karalius Jogaila.
Deja, bet po didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties, pilimi buvo naudotasi vis rečiau ir XVI a. pradžioje pilies reikšmė sumenko. Prasidėjus karui su Švedija ir Rusija, Trakų Salos pilis buvo stipriai apgriauta ir niekas jos po šių įvykių neatstatė. Nuo tada prasidėjo pilies žlugimo laikas, nes jos priežiūra buvo palengva apleista ir XVIII a. ji visiškai sunyko.
Tačiau situaciją pakeitė laikotarpis, prasidėjęs po II-ojo Pasaulinio karo, nes pilimi pagaliau buvo susirūpinta, imtasi restauravimo darbų ir taip Lietuvos bei Trakų miesto simbolis atgavo XV a. vaizdą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, čia vėl pradėjo lankytis garbingi svečiai ir buvo pasirašomos svarbios sutartys.
Foto: Laimis Urbonas
Trakų Salos pilies paskirtis pasikeitė tuomet, kai 1962 m. jį buvo perduoda Trakų istorijos muziejui, kuriam priklauso iki šiol. Čia įrengtos ekspozicijos, pradėjo veikti parodos, vyksta įvairūs renginiai. Kasmet čia apsilanko tūkstančiai lankytojų iš viso pasaulio ne vien dėl įspūdingo jos vaizdo ar istorijos, bet ir todėl, kad kiekvienas jų tikrai atras sau įdomių dalykų: vieni gėrėsis architektūra, kitus sudomins istorinė ekspozicija ar muziejaus kolekcijos.
Pavyzdžiui, viena iš muziejaus ekspozicijų supažindinta lankytojus su karaimų istorija ir kultūra. Nuo pirmųjų atsikėlimo į Lietuvą dienų, karaimų bendruomenė labiausiai koncentravo savo gyvenimą Trakuose. Čia buvo ir tebėra Lietuvos karaimų dvasinio gyvenimo centras, karaimų Meka.
Nors karaimų tautiniai drabužiai šiais laikais buityje nenaudojami, ankstesni pavyzdžiai yra kruopščiai saugomi Trakų istorijos muziejuje. Keletą jų galima išvysti pilies ekspozicijoje ir Karaimų muziejuje. Esą žinių, kad dar XIX a. pradžioje moterys švenčių progomis pasipuošdavo tautiniais rūbais, kuriems būdinga Rytų tautų tradicijos ir charakteris.
Galime įsivaizduoti, kaip gražiai jie turėjo atrodyti: tautinis karaimių moterų drabužis susideda iš ilgo ar poilgio sijono, baltos palaidinės, siuvinėto aksominio nesagstomo švarkelio plačiomis rankovėmis iki alkūnių, vadinamo kyrcha, ir plokščios apvalios karoliais ar monetomis papuoštos aksominės kepuraitės. Vietoj sijono ir palaidinės galėdavo būti ir suknelė, kartais net raštuota. Ant kepuraitės kartais užmetama lengva šviesi skarelė.
Privalomas kostiumo elementas būdavo kyrcha. Ji galėjo būti pasiūta iš tamsiai raudono, rudo, žalio ar mėlyno aksomo ir privalėjo būti išsiuvinėta auksiniais siūlais gana sudėtingu augaliniu arba geometriniu raštu. Prie tokių drabužių buvo taip pat dėvimi prabangūs metaliniai papuošalai – monetų karoliai ar ištisiniai koljė.
voruta.lt 
Pagrindinis vyro drabužis buvo poeilgis dryžuotas chalatas, perjuostas diržu ar skarele, ir gana aukšta, nukirsto kūgio formos, tamsiai raudona kepurė su kutu – fes.
