Ona Vytautienė buvo išskirtinė asmenybė viduramžių pasaulyje. Kunigaikštienė buvo gerbiama ne mažiau nei jos vyras, Lietuvos valdovas Vytautas. Onos palankumo siekė tiek Ordinas, tiek Lenkijos karalius Jogaila, taip pat ir rusų kunigaikščiai.
Ona Vytautienė – pirmoji Vytauto Didžiojo žmona. Kunigaikščių pora susituokė apie 1375 metus, kai Vytautui buvo daugiau nei dvidešimt. Po metų jiems gimė dukrelė Sofija.
Kadangi tuo laiku Vytautas gyveno su tėvais Trakuose Trakų Pusiasalio pilyje, su juo ten, aišku, gyveno ir jo žmona. Gyvendama kunkuliuojančiame centre, kur iš Vilniaus lankydavosi Algirdas, visos Lietuvos bajorai, atvykdavo nemaža svečių iš Rytų ir Vakarų – riterių, pirklių, pasiuntinių, Vytautienė turėjo progos gerai pažinti žymiausius Lietuvos žmones, stebėti kryžiuočių riterius, atvykstančius deryboms, medžioklėms, vaišėms, bendrauti su gudų ir rusų sričių žmonėmis, su lenkais. Ona turėjo gražių progų prasilavinti ir įsigyti tą platų akiratį, kuris stebino jos amžininkus ir sudarė jai didžiai išsilavinusios moters vardą. Vytautas mylėjo savo žmoną, pasak amžininkų, skubėdavęs pas ją lyg ,,akis išdegęs“.
XV a. pr. Vytauto Didžiojo iniciatyva pastačius Trakų Salos pilį, kunigaikščio šeima savo dienas leido naujojoje pilyje. Tai Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras, vienintelė vandens pilis visoje Rytų Europoje. Ji buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė, o po Žalgirio mūšio, netekusi savo gynybinės reikšmės, tapo kunigaikščio rezidencija. Tai konventinio tipo rūmai su donžonu ir priešpiliu. Šioje pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Vytautas. Vėliau čia buvo įkurtas kalėjimas. Karo metu su Maskva 1655–1660 m. pilis buvo sugriauta. Nuo XX a. pr. pilies teritorijoje prasidėjo archeologiniai tyrimai, o 50- tais metais – restauravimo darbai. 1962 m kunigaikščio rūmai buvo atstatyti ir pradėjo veikti istorijos muziejus.
Pirmą kartą Ona Vytautienė kaip kunigaikštienė paminima 1382-aisiais Bychovco kronikoje. Aptariamas Vytauto įkalinimas Krėvos pilyje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tuo metu vyko kovos dėl vadovo sosto, suimti ir į Krėvą nugabenti jie buvo kartu su Kęstučiu, tačiau penktą suėmimo dieną Kęstutis nužudytas.
Galimo Vytauto nužudymo išvengti greičiausiai padėjo Onos sumanumas ir drąsa, o tai padarė milžinišką įtaką visai Lietuvos valstybės raidai. Kunigaikštienė įkalbėjo Vytautą persirengti vienos jiems patalus klojančios tarnaitės drabužiais ir su kita tarnaite išeiti, o pirmąją palikti su ja. Paklausęs jos patarimo Vytautas pabėgo iš pilies ir nuvyko į Prūsiją pas pikčiausius priešus kryžiuočius ieškoti paramos. Žinoma, kad Jogaila Oną nubaudęs. Vis dėlto iš Krėvos jai nežinia kaip pavyko ištrūkti – netrukus ji iškeliavo paskui vyrą ir pasidavė Vokiečių ordino globai.
Po Astravo sutarties sudarymo Vytautas ir Ona tapo visateisiais Lietuvos valdovais. 1392 m. Vytautas tapo LDK didžiuoju kunigaikščiu, o Ona Vytautienė, liudytojų teigimu, puikiai ėjo pirmosios ponios pareigas – protinga, svetinga, žinanti savo vertę, tačiau kartu ir viena puošniausių Rytų Europos moterų.
Suprasdamas Onos Vytautienės svarbą, Ordinas įvairiais būdais siekė įgyti jos palankumą. Pavyzdžiui, jai buvo siunčiamos brangios dovanos – muzikos instrumentai (tarp kurių buvo ir neseniai Vokietijoje pagamintas klavikordas, portatyvas), vynai, vynuogės, knygos.
Onos palankumo siekė ir Jogaila. Lenkijos karalius siuntė jai kelis brangius žiedus ir saldainių confectus et electuaria, užsakytų pas Krokuvos vaistininką Andrių, tačiau greičiausiai ši dovana nepaveikė Vytautienės, ir vėliau į ją nebebuvo kreipiamasi.
Amžininkai tvirtino, kad Ona buvusi viena puošniausių Rytų Europos moterų, mėgusi prabangą – vilkėjo iš labai brangių audinių pasiūtus drabužius, puošėsi brangenybėmis. Sakoma, juodu su Vytautu turėję po 300 siuvinėtojų auksu.
Kunigaikščių meilė ir partnerystė Europos tautoms kėlė įspūdį, kad lietuvės moterys šeimoje ir valstybėje turi daugiau teisių nei kai kurių kitų šalių moterys. Ilgainiui šias teises įtvirtino Lietuvos Statutas. Ona lydėjo Vytautą jo kelionėse, kartu dalyvavo svarbių sutarčių pasirašyme – ir laimėje, ir nelaimėje ji buvo su juo.
Ona Vytautienė mirė Trakuose 1418 m. liepos 31 d. ir buvo iškilmingai palaidota Vilniaus katedroje. Už jos sielą melstasi ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Ordino bažnyčiose. Vytautas prieš savo mirtį išreiškė norą būti palaidotas šalia savo pirmosios žmonos. Šis prašymas 1430 metų spalio 27 dieną, jam mirus, išpildytas. Vytautas ir Ona kartu nugyveno daugiau nei 40 metų.
