Medžioklė viduramžiais buvo ne tik kilmingųjų laisvalaikio leidimo būdas, bet ir politinio bendravimo forma bei ekonominė būtinybė. Pagrindiniai medžioklės laimikiai keliaudavo ant didžiojo kunigaikščio stalo ir statines. Ilgą laiką žvėriena buvo svarbus valdovo dvaro maisto raciono elementas. Kai kurie trofėjai atsidurdavo kunigaikščio žvėryne, kuris buvo neatsiejama monarcho dvaro dalis. Anot nerašytų taisyklių, dovanojamų sakalų vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius dovanojimo akte dalyvaujančių pusių santykius.
Gerą žvėryną turėjo didysis magistras, kuris egzotiškais žvėrimis aprūpindavo kitų Europos kraštų valdovų dvarus. Vytauto žvėryną Trakuose matė važiuodamas 1414 metų sausį pro Trakus flamandų keliautojas ir diplomatas Žiliberas de Lanua (Gillebert de Lannoy; 1392-1462). Savo užrašuose jis pasižymėjo dvi vertas dėmesio įdomybes.
Viena iš jų – tuo laiku miškuose už ežero buvęs kunigaikščio žvėrynas, pirmas toks Rytų Europoje: „Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti“. Žvėryno puošmena kurį laiką turbūt buvo liūtas, kurį 1408 m. Vytautui padovanojo Ordino didysis magistras.
Atsilygindamas už tai Vytautas kitais metais magistrui dovanojo keturis gyvus, kaip pažymi Ordino iždo raštininkas, taurus. O 1416 m. Jogaila su Vytautu Romos karaliui Zigmantui Liuksemburgiečiui į Konstancos visuotinį bažnyčios susirinkimą pasiuntė „didžiulį žvėrį“, kaip jį pavadino susirinkimo kronikininkas Ultrichas Richentalis. Nuspėjant, kad gyvas jis iki Zigmanto dvaro nepasieks, šis stumbras buvo, cituojant Richentalį, „pasūdytas savo paties odoje“. Pompastiškai, dalyvaujant net heroldams, Zigmantas šį milžiną iš Konstanco nusiuntė toliau Anglijos karaliui.
