Juozapas Tiškevičius, penktasis grafo Juozapo Tiškevičiaus ir Zofijos Horvataitės sūnus, gimė 1868 m. Lentvaryje. Baigęs pradinius mokslus namuose, kur jį mokė guvernantai, įstojo į privilegijuotų luomų berniukų karo mokyklą – pažų korpusą Sankt Peterburge. Gavęs kavalerijos leitenanto laipsnį, tarnavo carienės Marijos Fiodorovnos kamerheru ir šambelionu.
Po tėvo mirties 1891 m. Juozapas paveldėjo Užutrakį ir įkūrė jame šeimos rezidenciją. 1896-1902 m. pagal Varšuvos architekto J. Husso projektą buvo pastatyti rūmai, dekoruoti Liudviko XVI stiliumi. Šalia įkurtas parkas, kurio autorius – prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas E. F. Andre. 1901 m. Rusijos Imperatorius Nikolajus II Užutrakį paskelbė ordinacija.
Kunigaikštytė Jadvyga Sviatopolk – Četvertinska gimė 1878 m. Skidelyje (Lenkija). 1897 m. Varšuvoje ji ištekėjo už grafo Juozapo Tiškevičiaus, Užutrakio dvarininko. Apsiskaičiusi ir gerai išauklėta, liekna, subtilaus grožio aukšta blondinė niekad nenuvylė grafo nei kaip žmona, nei kaip vaikų motina. Rūpinosi namais ir rūmų aplinka, gėlynais, egzotiškų augalų priežiūra žiemos sode.
Tiškevičių šeima žiemas praleisdavo Paryžiuje, Varšuvoje, Vilniuje o vasaras – Užutrakyje, taip pat vykdavo pas gimines į Palangą.
Jadvyga Tiškevičienė buvo elegantiška, rami ir atsidavusi savo šeimai moteris.
XX a. per. aukštuomenėje populiarūs būdavo pobūviai parkuose, ir puotos su šokiais. Užutrakio rūmų veidrodinėje salėje šoko mazurką, kadrilį, polonezą, valsą. Užutrakio grafai vykdavo į labdaros vakarus Vilniaus rotušėje, svečiavosi pas gimines kituose miestuose.
Grafienė Jadvyga kasdien rinkosi ramius klasikinio stiliaus rūbus. Vakare labiausiai mėgo šilkines suknias, ant kurių gražiai žaidė šviesos. Išliko aprašytas grafienės vakarinis apdaras: ,,Šviesiai žalia vakarinė suknelė, ant pečių užmesta sabalų pelerina. Ant galvos – didelė Rembranto stiliaus juodo aksomo skrybėlaitė. Ant kaklo – vėrinys su 33 stambiais deimantais.“ Tokia išvaizda kėlė didelį įspūdį, tai mačiusieji neteko amo. Viena rūmų garderobininkė patvirtino, kad vakarinių ir puotoms skirtų rūbų grafienės garderobe buvo daug, didelės reikšmės teikta įvairiems priedams ir galvos apdangalams, tai: diademos, kepurėlės su vualiais, turbanas su auksine sage,segtukai, tinkleliai.
Jadvyga Tiškevičienė garsėjo kaip geriausiai Lietuvoje besirengianti moteris, savo garderobą užsakinėjo Paryžiuje.
Žinoma, kad Jadvyga buvo labai pamaldi ir labdaringa. Laisvalaikiu siuvinėdavo bažnytinius rūbus. 1904 m. ji kartu su kitomis Tiškevičių giminės moterimis Vilniuje, Trakų gatvėje, fundavo vargstančioms siuvėjoms prieglaudą „Šv. Jadvygos namai”. Grafienė labai mėgo rožes – baltas ir raudonas, džiovino ir aprašė gėles, lapus ir žolynus, bibliotekoje buvo knygų apie augalus.
Jadvyga ir Juozapas karštai mylėjo vienas kitą. Apie jų meilę liudija tai, kad bažnyčioje jie meldėsi su vienu rožiniu.
Vyrui mirus, Jadvyga visuomet nešiojo tą rožinį kaip vyro atminimą. Juozapo meilė pasireiškė ir brangiomis dovanomis žmonai.
1915 m. artėjant vokiečių kariuomenei, Jadvyga su vyru ir vaikais išvyko į Sankt Peterburgą, kur grafas mirė. Po vyro mirties 1917 m. ji su vaikais per Suomiją pateko į Švediją, vėliau – į Varšuvą, iš kurios 1921 m. grįžo į Užutrakį. Mirus vyrui, Jadvyga niekuomet nepaliovė nešioti gedulo, trys kartus per savaitę pasninkavo, gėrė tik vandenį. Tarnai prisimena, kad tai buvo švelnaus būdo moteris, kurį patenkindavo visų prašymus, mokėjo išklausyti kiekvieną tarną ar jų vaiką lyg tai būtų vienintelis žmogus aplinkoje. Nežiūrint į amžių, išliko aukšta ir tiesi. Rūmuose niekas nematė grafienės nieko neveikiančios. Jei neprižiūrėjo daržo, tai siuvo, siuvinėjo, mezgė. Visas negandas grafienei atlaikyti padėjo labdaringa veikla: globojo našlaičius prieglaudose, puolusias moteris, įsteigė mokyklėlę neišsilavinusių tarnų vaikams, organizavo vargingesnių moterų rankdarbių pardavimus ( turtingos moterys joms parūpindavo audeklų, siūlų, adatų ), dalyvaudavo labdaros loterijose. Šv Kalėdų proga apdovanodavo tarnus ir jų vaikus savo rankomis megztais šalikais, kepurėmis, pirštinėmis, kojinėmis, užsakydavo jiems šiltų batų ir kt. Ji sakydavo, kad tikru žmogumi vadintis gali tik tas, kuris neabejingas kitų žmonių bėdoms ir rūpesčiams. Tarnai dažnai ją matydavo besimeldžiančią prie Dievo Motinos skulptūros dvaro parke.
1939 bolševikų Rusija užpuolė šalį. Apimta baimės, grafienė skubiai paliko Užutrakį, pasitraukė į Kretingos dvarą pas vyro brolį Aleksandrą, kur 1939 m. mirė.
Tekstai ir informacija:
www.tinp.lt
Liliana Narkowic „Tiškevičių Užutrakis ir Pogoželė”
Nuotraukos: FB „Lietuva senose fotografijose”
