Užutrakio dvaro sodyba – vienas ryškiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos dvarų. Ant Galvės ežero kranto įkurtas ir restauruotas dvaro ir parko ansamblis suteiks jums galimybę pajusti XIX a. Lietuvos diduomenės gyvenimo dvasią.
Užutrakio dvaro sodybą XX a. pradžioje įkūrė grafas Juozapas Tiškevičius drauge su žmona Jadvyga . Jį įkvėpė unikalus Trakų kraštovaizdis – dvaras buvo kuriamas maksimaliai išnaudojant vietovės teikiamas galimybes.
Rūmus, papuoštus įspūdingais Liudviko XVI stiliaus interjerais, kūrė lenkų architektas Juzefas Husas. Juos užbaigia atvirais paviljonais karūnuota terasa, iš kurios atsiveria pasakiški vaizdai į Trakų pilį. Parką planavo žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (Édouard François André). Buvo sukurtas mišraus stiliaus parkas, papuoštas antikinių skulptūrų kopijomis ir gausybe augalų. Čia vis dar auga beveik šimto rūšių įvairių formų medžių bei krūmų – daugiau nei pusė jų buvo specialiai atvežti kuriant parką.
Šiandien į dvarą patenkame sausumos keliu, tačiau grafo šeima juo nesinaudodavo – į pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką, prie kurios gyveno keltininkas. Sausumos kelias tuomet buvo skirtas tik ūkio reikmėms ir dėl to pramintas Bulvių keliu. Juo nekeliaudavo ir Tiškevičių svečiai, vykstantys į dažnai čia rengiamus priėmimus, giminių susitikimus ar draugiškas puotas. Renginių metu čia skambėdavo muzika, ant vaišių stalo netrūkdavo dvare gaminamų prancūziškų sūrių, spirito varykloje gaminamų gėrimų, o stalo viduryje dažnai puikuodavosi keptas sodyboje užaugintas fazanas!
Dvaras grafams Tiškevičiams priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietų okupacijos metais jis buvo nacionalizuotas ir paverstas sanatorija, pionierių stovykla, vėliau – turizmo baze. Dvaras stipriai nukentėjo – buvo suardytas originalus rūmų planas, smarkiai apleistas parkas.
Mūsų dienomis Užutrakio dvaro sodyba atgimsta – restauruoti rūmai, atkuriamas parkas. Čia nuolat vyksta koncertai, parodos, o pats ansamblis yra viena lankomiausių regiono vietų.
Užutrakio dvaro istorija
Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. Tais laikais jis vadintas Algirdo sala ir priklausė totorių didikams. XIX a. antroje pusėje pusiasalį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891).
Dvaro sodybą, kurią matome šiandien, įkūrė jo sūnus, taip pat Juozapas (1868–1917), su žmona lenkų kunigaikštyte Jadvyga Svetopolk-Četvertinska. Dvaro rūmai buvo statomi ir parkas kuriamas 1896–1902 m.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, artėjant vokiečių kariuomenei, Juozapas Tiškevičius su šeima paliko dvarą ir persikėlė į Sankt Peterburgą. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Užutrakį valdė vyriausias grafo sūnus Andrius. Per karą dvare šeimininkavo vokiečių okupacinė kariuomenė, o vėliau jis buvo nacionalizuotas sovietų valdžios.
Parkas
Prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė į Užutrakį atvyko 1898 m. Čia jis sukūrė sau būdingą mišraus stiliaus parką, kurio plotas siekė 80ha. Priešais rūmus buvo suprojektuoti taisyklingų formų parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis.
Architektas meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalveles, o pusiasalį supančių ežerų spindesį papildydamas sudėtinga tvenkinių sistema. Buvo iškasta daugiau nei 20 tvenkinių, besijungiančių tarpusavyje ir su ežerais. Taip gimė unikalus vandens atspindžių parkas, kuriame tarsi išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens.
Restauruoti rūmai
Dvaro sodybos rūmai ne tik patys tviskėjo prabanga, bet ir leido grožėtis įspūdingu peizažu. XX a. antroje pusėje rūmai ir parkas buvo apleisti, tačiau šiandien jie palaipsniui atkuriami.
2008 m. buvo restauruotas rūmų eksterjeras, antras aukštas, palėpė, vestibiulis, laiptinės. 2010 m. visuomenei pristatyta pirmoji restauruota rūmų salė – Liudviko XVI stiliumi dekoruotas reprezentacinis valgomasis. Kartu buvo atkurtas originalus viso pirmojo aukšto planas, subtilūs sienų lipdiniai. Tais pačiais metais baigta restauruoti Gobelenų salė.
Gamta
Užutrakio dvaro parke galima aptikti daugybę vietinių bei atvežtinių augalų: 38Lietuvoje savaime augančių, 54 atvežų medžių bei krūmų, apie 400rūšių ir formų žolinių augalų. Nemažai šių augalų specialiai čia buvo įveisti paties parko autoriaus E. Andrė.
Šiame parke gyvena voverės, stirnos, priskaičiuojama net 7šikšnosparnių rūšys. Tvenkiniuose ir šalia jų galima sutikti retų rūšių varlių, paprastąjį ir skiauterėtąjį tritoną, ūdrų. Senuosius parko medžius lanko geniai, meletos, pelėdos. Parko prieigose peri vištvanagiai ir nendrinės lingės, ant rūmų stogo – dančiasnapiai, o tvenkiniuose maitinasi garniai ir upinės žuvėdros.
Skulptūros
Nuo pat įkūrimo sodybos teritoriją puošė nemažai skulptūrų, tarp jų – žinomo XVIII a. prancūzų skulptoriaus Antuano Kezevo (Antoine Coysevox) kūrinių kopijos. Dažniausiai jos vaizdavo antikines deives ir dievus. Beveik visos skulptūros buvo sunaikintos po Antrojo pasaulinio karo, tačiau šiandien bandoma jas atkurti ir vėl grąžinti į parką.
Parke galima apžiūrėti antikinės deivės Dianos, kurios prototipas – Prancūzijos karaliaus Liudviko XV motina Marie-Adelaide de Savoie, skulptūrą. Ši, kaip ir Floros bei Hamadriadės skulptūros, yra Luvre eksponuojamų kūrinių kopijos. Čia taip pat rasite Bakchą, įvairių biustų, o ant Galvės ežero kranto stovi Mergelės Marijos skulptūra – ji parke buvo išlikusi ilgiausiai. Skulptūrą buvo galima pamatyti dar 1964m., vėliau ji buvo įmesta į ežerą. 1975m. apgadinta skulptūra atrasta Varnikų kaimo kapinėse ir perkelta į Trakų bažnyčią. Užutrakio parke stovi originaliosios Mergelės Marijos kopija.
