Velnio duobė – tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių „karalienė“. Ji paskelbta ne tik Lietuvos Respublikos geologiniu gamtos paminklu, bet ir vienu iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Beje, Velnio duobė, arba Velniaduobė, yra ypatinga mitologinė sakralinė vieta.
Velnio duobė žioji giliai miške, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, Aukštadvario regioniniame parke. Šis kraštas turi seną ir savitą istoriją bei kultūrą. Pirmieji žmonės čia pradėjo kurtis 3–2 tūkstantmetyje pr. Kr. Be svarbių archeologinių paminklų, medinių pilių ir piliakalnių, pilkapynų, senovės gyvenviečių, teritorija išsiskiria itin vaizdingu reljefu. Šioje aukščiausioje Dzūkų aukštumos dalyje gausu kalvelių, klonių, įdubų, kalvagūbrių ir ežerų. Už 4 km nuo Velnio duobės stūkso aukščiausia – Gedanonių – kalva. Verknės ir Strėvos aukštupiai – tai tiesiog unikalus gamtos lobynas! Šia lankytojams atvira valstybinės reikšmės teritorija rūpinasi Trakų miškų urėdija.
Lietuvoje daug gilių įdubų. Piltuvo formos Velnio duobė – pati giliausia, apie 40 metrų gylio. Viršuje ji taisyklingai apskrita ir net 200 metrų skersmens. Duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 m, taigi bendras gylis būtų apie 50 metrų. Manoma, kad senovėje ši duobė buvusi dar gilesnė.
Velnio duobės paslapčių takas veda apačion, kur telkšo 60 metrų skersmens pelkė. Vasarą gal ir norėtųsi po ją pabraidžioti, bet nepatartina, mat pelkė labai klampi ir pavojinga. Manoma, kad pelkė požeminiais kanalais susisiekia su netoliese esančiais giliais Škilietų ežerėliais. Pasakojama, esą velnio į duobę įvilioti ir prasmegę gyvuliai po kurio laiko išplaukdavę viename iš tų ežeriukų. Legenda byloja, kad šiose apylinkėse guli milžino skeletas. Jo burna – tai Velnio duobė, akys – Škilietų ežerai, o nosis – Pamiškės piliakalnis.
