Atsiradimas
Plečiant Naujųjų Trakų gynybos kompleksą, didėjant jo reikšmei, turėjo plėtotis ir kelių tinklas tarp labiau atitolusių šio komplekso dalių bei kitų arealo ir gynybos punktų. Yra žinoma, kad į pietus nuo Naujųjų Trakų tada ėjo vieškelis iš Vilniaus į Ordino valdas, 1384 m. vadintas „didžiuoju keliu“.
Tarp medinės ir pusiasalio pilies turėjo susidaryti kelias, jungiantis abi Naujųjų Trakų gynybos komplekso dalis. Be to, tikriausiai pradėjus statyti pusiasalio pilį, į ją susidarė du žiemos keliai. Vienas kelias atėjo nuo Aukštadvario ir kirto įstrižai Totoriškių (anuo metu – Trakų) ežerą, o į pusiasalio pilį per didžiąją salą jis apytikriai galėjo vesti arba dabartinėmis Trakų ir V. Kudirkos gatvėmis, arba Mairionio gatve.
Pirmuoju atveju žiemos kelias būtų ėjės tiesiai į pusiasalio pilį, antruoju – iš pradžių įsiliejęs į einantį per salas kelią, siejusį spėjamą medinę pilį pietinėje salos dalyje ir to metu pusiasalio pilį. Kitas žiemos kelias atėjo iš Vilniaus per dabartinį Varnikėlių kaimą ir Baluosio ežerą. Perėjęs įstrižai Bernardinų ežero, ties pusiasalio pilimi jis šakojosi – šiaurinė šaka ėjo tiesiai į šią pilį, o šiaurvakarinė – į šioje miesto dalyje jau anksčiau netoli pusiasalio pilies atsiradusią turgaus aikštę, sudarydama su keliu, einančiu per salas, trikampę sankryžą ir nulemdama trikampę šios aikštės formą.
Vilniaus žiemos kelio atsiradimas turėjo didelį ir savitą poveikį iki tol aiškiai linijiniam Naujųjų Trakų miesto planui, kurį sudarė vienas kelias ir prie jo prigludusi prieš pusiasalio pilį aikštė. Įėjus į miestą Vilniaus žiemos keliui, Naujieji Trakai įgavo vienintelį tarp Lietuvos miestų ir miestelių, ne tik tada, bet ir vėliau, planą.
Reikalingas žmonėms
Toks kelias buvo labai populiarus XX a. pradžioje. Jis tęsėsi nuo Vytauto gatvėje dabar esančio Šv. Jono Nepomuko koplytstulpio Galvės ežero link iki Lentvario. Šis kelias buvo gerai matomas iki 1947 m. didžiojo Trakų miesto gaisro. Dabar jo pradžioje yra skveras. Žiemos keliu naudojosi gyventojai važiuodami į Lentvario geležinkelio stotį.
Žiemos būdavo šaltos. Mieste esantys ežerai pasidengdavo storu ledu. Tvoros ir stogai pokšėdavo nuo šalčio. Storas ledas leido trumpinti atstumus. Totoriškių ežerų kaimo gyventojai greičiau pasiekdavo miestą. Jie vežė grūdus į malūną, kuris buvo tarp dviejų kelių – į Aukštadvarį ir į Vievį. Šiuo keliu ūkininkai vežė į Trakų turgų malkas, gyvūlius, paukščius.
Žiemos kelias pasitarnaudavo žmonėms, kol atitirpdavo ledas. Jis teikė ir nemažai pramogų vaikams ir jaunimui. Vos užšalus, į ežerus patraukdavo visi, kas sugebėdavo atsistoti ant pačiūžų. Kiti važinėjosi rogutėm. Atsiklaupę ant rogių, atsispirdavo pagaliukais, kurių antgaliai baigdavosi vinimis. Slidinėdavo ant lygaus kaip veidrodis ledo.
Aleksandras Kobeckis
Esant moksleiviams, mokytojams, atsirado transporto poreikis, kad susisiekti su Lentvariu. Tad Aleksandras Kobeckis isigyjo arklius, pasisamdė vežikus ir ėmėsi verslo – pradėjo vežioti žmones iš Trakų į Lentvario geležinkelio stotį iš kur atsivėrė vartai į platesnį pasaulį. Plačiai įsijungęs į šį verslą, išradingasis senelis stengėsi kuo geriau aptarnauti klientus. Buvo paslaugus, linksmas, mielai bendraudavo su keleiviais. Jo paslaugomis naudojosi Trakų mergaičių seminarijos direktorė, mokytojai, moksleivės bei stambūs ūkininkai, gyvenę apie Trakus.
Visos šios kelionės žiemą vyko Trakų žiemos keliu per ežerų ledą, kadangi kelias sutrumpėdavo trim kilometrais. Greitai atsirado konkurentų, kurie ėmėsi vežėjo verslo, tačiau turėdamas savo pastovią klientūrą, senelis atlaikė konkurenciją. Žmonėms jis patiko. Būdamas nuotaikingai nusiteikęs, kelionės metu bendraudamas su keleiviais ar laukdamas vėluojančio keleivio, Aleksandras pasakodavo įdomius nuotykius. Iškalbos nestokojo, todėl ir verslas sekėsi puikiai.
Šiandien, XXI-ame amžiuje, Trakų gyventojams nereikia nei arklių, nei senų tarškančių autobusėlių. Dabar dešimtys tvarkingų kelioninių mašinų iš Trakų išvažiuoja įvairiomis kryptimis: į Alytų, Kauną, Vilnių, Lentvarį ir kitur. Praėjo šimtmetis, per kurį, atšilus orams, dingo žiemos kelias. Užžėlė ir ta kelio atkarpa, kuri ėjo nuo Vytauto gatvės Šv. Jono Nepomuko iki Galvės ežero.
Šaltinis: Knyga „Trakų Miestas ir Pilys” / Laikraštis „Trakų žemė” 2009 m.
